2 aj 10 29

Gali projektuoti savo vaizduotei
Šimtą padangių,
Dar patalpinti akis kelias jame,
Bet tai negelbės... šedevras nebus.
Mėlynė neša šimtus atspindžių
Ant daugybės skirtingų paviršių.
Pučiant vėjui, kai nužvelgiu
Liūdesį galiu nuspėti
Gylį, kuris slapsto tikrovę.
Ji prasideda taku vedančiu
Giliai manyje, jei ten išeitum
                        Pasivaikščioti
Išvystum vystančius sapnus
Prie kojų, kurie kelionė atskira.
Ant rudeniu alsuojančių alėjų
Prisėsiu tyliai kaip beprotis
Pašnabždėt apie tolybę
Pradėsiu pasaką kliedėt,
Jei patikėsi – nesuklysk
Gyvenimas gražesnis
Nei tiki...
Aplinkui minia
Žmonių, o šiuo
Laikotarpiu niūriu
Savy esi tokia viena.

Prieisiu vakarą tylų
Prisėsiu šalia
O upę drebančią nuo šalčio
Pavaišinsiu arbata
Praeivę, kurių aplink netrūksta,
Bet tokių viena, kurią
Vakarą tokį galėčiau
Pavaišint šiluma.