Palaimintos pasmerktos naktys

Saulė ir rūkas pakilo į dar vieną kovą.
Rasa aksominė nubėgo vyno upeliais.
Rytas nuprausia purvinas pėdas nakties.
Vėjas bloškia sudriskusią popieriaus skiautę -
Nesvarbu, ką rašei, nebeliko.

Lig kito fontano aš būsiu mirtingas.
Nei Dievo, nei Velnio - abiem reikalingas.
Kai kils naujos aušros, įtrauks gaivalingai,
Šnibždės savo tiesą Sarielis* klastingai.
Išliks tik kanopos ant purvinos skiautės,
O kraujas upeliais varvės visą naktį.




*Arkangelas Sarielis – dvasių valdytojas, gundantis žmones nuodėmei