Tau

Mane Tu pakėlei ant rankų,
galvelę glaudei prie širdies;
šį jausmą neapsakomai brangų
nieks iš manęs neišplėš!

Kai eidavom sodžiaus takeliais,
visad už rankytės laikei;
dainuojančiais pievoj žiogeliais,
šieno pakūgej migdei.

Mes augom, sparnai vis tvirtėjo:
išskridom iš savo namų...
o laikas artėjo, artėjo:
reikėjo pagalbos vaikų.

Tą jausmą vienintelį brangų,
kurį mumyse palikai:
kaip šilumą degančių rankų-
ar Tu iš mūsų jautei?