būdavo, persisveriam per palangę
ir
vieną kartą jis iššoko iš tikrųjų
(tuo iš tiesų ir baigiasi šita istorija,
bet kulminacija bus ne ant palangės)
iki paskutiniojo
buvo daugybė kitų šuolių, šuoliukų,
ištiestų rankų, atbulinio skaičiavimo
turėjome tai atlikti susikibę už rankų
„tik pažadėk nepaleisti, kas būtų,
būtinai pažadėk“
kai krisdavom nuo palangės ant kilimo
kai susitrenkdavom nugaras
neturėjome teisės nė aiktelėti
taip ir gulėdavom
nė kiek nejudėdami
vis dar susikibę už rankų
kol subėgdavo žmonės
kviesdavo greitąją
mama alpdavo, tėvas lyg stabo ištiktas
neatitraukdavo akių nuo
kraujo dėmių ant šaligatvio
mums uždengdavo veidus
pakeldavo, paguldydavo į mašiną,
išveždavo, apžiūrėdavo,
šaldytuve pašiurpdavo oda
prausdavo, pataisydavo veidus
ir kai verkdavo žmonės, kai karstą užkaldavo,
kai išnešdavo, kai į žemę įleisdavo
mes gulėdavom nė kiek nejudėdami
vis dar susikibę už rankų
žemė, grumstas po grumsto, paskui kastuvas
po kastuvo, į karsto dangtį
paskui ateidavo tyla
begalinė tyla,
nežinau, kiek ji tęsėsi, kiek gyvenimų mes taip gulėdavom
kol aš paleisdavau ranką
taip, aš visada pralaimėdavau
tai nebuvo mano žaidimas
.
.
.
o tą kartą,
kai jis šoko į kitą pusę,
man rankos neištiesė
bet aš ir nebūčiau paėmęs
tai nebuvo mano žaidimas


publika










