„Ką reiškia būti žmogumi?“

Stanislav Jerzy Lec yra pasakęs: „Dauguma žmonių žmogžudžiai-jie žudo žmogų savyje. „ Žmogus yra menkas, atrodo sau absurdiškai, nes dar neatrado tikrojo savęs ir nesupranta tikrosios paskirties šiam gyvenime.
Ką tik gimęs žmogus nesupranta kas jis, nemoka prisitaikyti prie gyvenimo kasdienybes. Jis dar tik mažas padarėlis su kūno spalva, akutėmis, lūpytėmis ir visais kitais bruožais panašiais i žmogų, bet tuo pačiu ir skirtingais. Gimęs nesupranti savęs, dar esi niekas. Jauti skasmą, bet nežinai kas tai, turi jasmus, bet nesupranti kokius, nejauti ramybės ir nežinai ar tokia dar bus.
Kol nepradėsi norėti gyventi, nežinosi koks bus tavo gyvenimas ir kokiu tapsi pats. Visi turim pereiti kažką kas mus sukrėstų, pradžiugintų ir priverstų susimastyti apie tikrąjį save; savo pašaukimą. Tačiau ne visi sugeba prisitaikyti, kai kurie žūsta, net nesupratę savęs. Dažniausiai išlieka tik tie, kurie turi geriausiai išlavintą  žvėriškąjį instinklą, bet kokia kaina išsaugoti save, neatsižvelgient į kitus. Kitą vertus, todėl ir nėra artėjama prie tikrojo tobulumo, o nuo jo tik tolstama.
Būsi žmogumi, kada suprasi, kad tu esi tikras... Kada atsistojęs prieš veidrodį galėsi savyje įžvelgti skausmo kartėlį, laimės akimirkas ir tikrąsias savo atspindžio akis. Suklupęs vėl turėsi keltis, praradęs viltį vėl ją susigrąžinti, kad žingsnelis po žingsnelio artėtum prie tikrojo savęs.
Jei tik gyvensi, kad prisitaikytum prie esamons aplinkos nepasieksi aukštesnių tikslų. Reikia netik gyvalioti, bet siekti pakeisti save, suprasti, kad tik prisitaikyfamas prie kitų ir esamų aplinkybių savęs neatrasi, nesuprasi tikrosios paskirties. Pradėk gyventi. Tada būsi gyventojas, būsi žmogiškas, būsi tikras... Išmok atskirti jausmus nuo simpatijų, svajonę nuo tikrovės. Išmok atskirti gyvenimą nuo sapnų, tiesą nuo melo, savo tikslą nuo paskirties. Reikia susidurti su norais ir kasdienybe. Kiekvienas nesame atskira dalis, visi esame gabalėlis šio pasaulio.
Niekada nereikia išaukštinti savęs, elgtis taip, koks iš tiesų nesi. Nemeluok. Nenorėk atrodyti dar didesnis nusmurgėlis, gyvenimo palikuonis, kuris pats turi suprasti savo paskirtį, kurti likimą, ieškoti žmonių, kurie padėtų atrasti patį save. Nėra lengva, bet norėdamas atrasti tai, suprasti ką kiti turėjo įveikti kol tapo tuom kas yra dabar, privalai pasišvęsti tam.
Kaip saulė, lietus ir vėjas prikelia gyvenimui žemę, taip tu turi norėti apginti skriaudžiamą, apkabinti liūdintį. Jei būsime atsakingi visur ir visada, tai nereiks, kad mumis rūpintųsi kiti. Nuo to priklauso ar tapsime tikrais žmonėmis. Išmokime gyventi. Netapkime tik pasaulio atomine mase...