Tėvas ir sūnus

Penkios valandos ryto. Nei šioks nei toks laikas. Saulę pasitikti per vėlu, o keltis per anksti. Žmonių dar nėra... Kokių dar žmonių! Tokiu laiku net dvasios snūduriuoja. Dar nemiega, bet snūduriuoja. Švaisto savo laiką, bet ką čia prišvaistysi. Dvasios turi amžinybę... Laiką švaisto tik žmonės. Gal dar šunys, kai prašo skanėsto iš storo dėdės, kuris plinka ir kemša viską iš eilės, ir vėl plinka ir storėja. O šunys prašo. Bergždžiai.
- Norėčiau šuns. Tada dabar eitumėm pasivaikščioti. Kur nors prie upės, nes dvasios bijo tekančio vandens. Jei kartais jos nubustų... Tiksliau baigtų snūduriuot, nes penktą ryto nemiegama, Tik snūduriuojama. Taigi. Jos baigtų snūduriuot ir bėgtų palei upę. Ties manimi, bet kitam krante. O šuo būtų šalia manęs. Dvasios per tekantį vandenį negali peržengti, tad būtų už upės, o šuo būtų greta, nes šunys būna greta. Nepriklausomai nuo vandens. Bet aš nežinau ar šuo galėtų perplaukti Dunojų. Reikėtų didelio šuns. Bet mano kambarys mažas. Ir dvasios gali snūduriuoti abejuose upės pusėje. Kaip man žinoti, kur vedžioti šunį penktą valandą ryto, kai nesimiega... Aš gal jau nelabai noriu šuns...
Galiausiai šunys pasitraukia, jie neturi tiek laiko kiek dvasios. Tikriausiai niekas tiek laiko neturi. Tulpės ant pietų stalo turėjo vos dvi dienas iki kol jas pakeitė naujos. Bandžiau įžvelgti ar senosios rausvos liūdėjo arba pyko, bet nepastebėjau nieko panašaus. Jos buvo ramios ir tolimos, ir niekas joms nerūpėjo, panašiai, kaip mano gydytoja, kuri duoda anyžių sirupo nuo gerklės skausmo, kuomet man skauda skrandį. O gal anyžiai visagaliai? Tėtis mano, kad laikas visagalis. Tėčiui jis labai brangus. Kai išrinkau jo laikrodį, tai iš manęs paėmė viso mėnesio santaupas, bet buvo verta. Ta raizgalynė, tokia juokinga ir graži. O už visko privalo būti maža mikroschema, tokia, kurioje telpa visas pasaulio laikas, o sraigtukų labirintai ją saugo. Aš žinau, ką sakau, nes mikroschema yra labai vertinga, o vertingi daiktai turi būti apsaugoti, todėl morengus apglaisto šokoladu, o kvepiantį limonadą pilsto į butelius.
Mažos švelnios pėdos pasiekė grindis. Tylus šlepsėsimas iki lango. Skaidriai pilkos akys išsiplečia už stiklo. Vėl šlepsėsimas. Prieblandoje balkšvi pirštukai apgaubia kėdės atlošą. Kėdės vilkimas per medines grindis beveik užgožia mažučių žingsnelių aidą. Kaulėti keliai atsiremia į kėdę, pirmiausia nubrozdintas kairysis, o po akimirkos ir dešinysis padeda vaikui užsiropšti ant palangės. Jau beveik šešios. Rytinis rūkas išėjo už rankų išsivesdamas dvasias. Galbūt kai kurias net per vandenį pervedė... „Pavydu“, - pamanė mažasis juodaplaukis. Pavydu, kai kiti daro jiems nelemtus dalykus, kaip jo sesuo, kuri skirdo lėktuvu su mama į Paryžių, kaip mažoji pusseserė, kuri pernai numirė ir nukeliavo pas Dievą.
Dabar jau tikras rytas. Suaugusiųjų rytas. Moteris iš namo priešais, taip ta, kuri dabar dažosi mašinoj prie šviesoforo, ji yra audinių salono direktorė, kaip ir mano tėtis. Tik mano tėtis geras, o ji prisiplakėlė, prasisiekėlė ir kalė. Girdėjau, kaip tėtis sakė. Mano tėtis niekada nemeluoja, galbūt jis tiesiog nepastabus, nes ta moteris labai graži, ji turi raudoną lūpdažį, kaip mama ir kasdien liečia daugybę audinių, kaip tėtis. Rankomis austų ir pagamintų fabrike už miesto ir atvežtų iš tolimų šalių. Ir jos plaukai juodi ir garbanoti, kai mano mamos sesers, mano tetos iš Šveicarijos. Ta graži moteris beveik mūsų šeimos narė. Ji negali būti bloga, o vargšas tėtis tikras nepastabus. O tas vyras, tas žilas vyras. Matot? Jis neskuba ir eina į parko pusę. Tėtis sako, kad jis beprotis, bet ir tai vėl neįžvalgumas. Tas vyras visai nesišlaisto girtas parke. Taip, kas rytą jis eina į parką, bet ne tam, kad švaistytų pinigus alui, ne jis turi mažą šunytį, kurį dabar nešasi užantyje, o vėliau paleidžia parke. Taip anksti niekas neeina į parką, visi zuja keliuose ir šaligatviuose ir tokio mažo šunyčio nepamatytų, užmintų jam ant baltos letenėlės arba netyčia paspirtų, o gal net paspaustų mašinos signalą, išgąsdintų šunytį ir jis paklaikęs papultų po ratais. Todėl žilasis dėdė nešasi jį užantyje. Jis labai geras ir myli savo šunį. Visi myli šunis ir vaišina juos skanėstais, o ypač tokie žili senukai. Tik pliki ir stori dėdės švaisto šunų laiką neduodami jiems nė kąsnelio arba prašydami dviejų triukų už vieną skanėstą. O ta moteris, su melsva skrybėle ir krokais rankose, ji neeina lankyti savo sūnaus  ligoninėje ir neneša jam jo mėgstamų gėlių, kaip sako tėtis. Tėtis labai geras. Jam gaila, kad  moters sūnus niekaip nepasveiksta ir tėtis kasdien skambina į ligoninę ir teiraujasi, kaip sekasi tam vaikinui, patekusiam į avariją. Ligoninėje visi meluoja. Tiesa tik ta, kad moters sūnus mėgsta krokus ir jų laukia, bet jo ligoninėje nebėra. Jau beveik metus jis yra miręs, o jo mama kasdien priklumpa prie jo kapo su gėlėmis, jeigu tik randa pirkti, tai su krokais, ir tyliai šnekasi su juo iš po savo melsvos skrybėlės... O vargšas mano tėtis, per tuos nepilnus metus jam melavo 358 kartus... Tai kokios aštuoniolika valandų melo! Nepakeliamai daug tokiam gerai žmogui kaip mano tėtis. Jei aš užaugsiu toks pat geras ir man tiek meluos, tai ir aš pradėsiu rūkyti pypkę. Ir tegul mama barasi! Tegul pabando pati ištverti tiek neteisybės!
Pilkas katinas, kuris prausiasi ant mėsinės laiptelių, tai mėsininko katinas. Jis turi daug kačių ir visas globoja, duoda joms valgyti ir jas laiko savo dideliam glėby. Tėtis sako, kad tokius katinus, kaip anas pilkas, reikia naikinti, nes jie pasiutę, platina ligas ir nepaliaujamai veisiasi. Mano tėtis geras, jis nenori, kad benamiai katinukai šlitinėtų gatvėmis ir užkrėstų mylimus žmonių augintinius maru, bet mano tėtis nežino, kad tas katinas paskiepytas ir iškastruotas. Jis turėjo šeimą, bet jie išsikraustė ir paliko jį vieną, o gal jis pats taip nusprendė, nes mėsininkas labiausiai myli kates ir nededa jų į dešras, kaip sako tėtis. Tėtis nepyksta ant mėsininko ir jo kačių, tiesiog tėčiui rūpi mūsų ir visų žmonių bei jų kačių saugumas ir sveikata. Kai kalba tėtis kartais padaro klaidų, tai dėl išsiblaškymo ir nuovargio, nes tėtis žino, kad naikinti reikia ne kates, o jų ligas. Katėms, kurių ligos išnaikintos reikia rasti naujus namus arba atiduoti jas mėsininkui, kuris jų nemaltų į dešras, o leistų mažiems berniukams pro langus stebėti pas besiprausiančias.
Šiandien tėtis man padovanojo mašinėlę. Gražų elektra valdomą modeliuką. Matot, vakar buvo mano gimtadienis. Mano tėtis labai geras. Jis žino, kad daug smagiau kasdien gauti po dovaną, nei krūvą iškart. Tuomet gali pasidžiaugti, ištyrinėti ir pasipuikuoti savo nauju žaislu, o kitą dieną, gavus naują, vėl džiaugtis. Aš labai džiaugiausi savo mašinėle. Padėjau ją į spintą. Ji atiteks mano sūnui. Mano tėtis labai geras, jis jau galvoja apie savo anūką. Kaip ir mano senelis, kai dovanodavo tėčiui garvežius. Mano tėtis nemėgsta garvežių, o aš labai mėgstu. Džiaugiuosi, kad jie atiteko man. Ir mano sūnus džiaugsis ta mašinėle, nors aš mašinėlių ir nemėgstu. O jis būtinai džiaugsis.
Turiu tokį garvežį. Mėlyną su raudonomis juostelėmis šonuose. Jo ratukai padengti blizgančiu metalu, o langeliai yra iš tvirto stiklo, o viduje sėdi maži žmogučiai. Ten yra mašinistas mėlyna uniforma su auksinėm sagom, o vagone beveik tuščia. Gal čia vidurdienio traukinys. Kartą mes su tėčiu grįžom namo iš pajūrio vidurdienio traukiniu. Tėčiui nereikėjo į darbą ir jis man leido neiti į mokyklą. Visą savaitę mes buvom prie jūros, o kai grįžom ėjom į tėčio kabinetą, tėtis mane labai myli ir sakė, kad vėliau kai ką parodys, nes aš visą savaitę buvai labai geras, bet turiu pabūti geras dar šiek tiek. Visai trumpai sakė tėtis, nes jis mane labai myli ir kai mano tėtis užsisagstė kelnes jis iš spintos ištraukė mano mėlynąjį su raudonom juostom garvežį. Man jis iškart labai patiko.
Ech... koks geras mano tėtis... Jis mane labai myli. Aš irgi būsiu toks pats geras tėtis.