2008 10 24

Nuvaliau delnu dangų
Nuo skruostų,
Kad žiemą paukščiai
Nesugalvotų būti nuspėjami
Bei naivūs
Ir nepradėtų jo skliautuose
Ieškoti vasaros.

Už tai ką darai reikia atsakyti –
Visada.

Tenka atsiskaityti
Vyšniom nublukusiom,
Kurias tiek kartų
Minkei delnuose jaudindamasi.

Patikėk, tai neatperka mano ilgesio.

Tavo veidas pavirto
Upe, kuria pagaliau galiu tikėti,
Galiu plaukti neskubėdamas.
Bangos it rašalas
Telkšojo kalnais
Tais, kuriuos uostėme miegodami kopose.





(Kvapas it jūros, nors guliu lovoje
Tądien buvau per ryškus,
Kad galėčiau guosti,
Pamenu foto,
Kurioje baltas megztinis plėšydamas
Dangų provokavo mano jausmą
Gylėti.)