Eli vasara  3

Vieną saulėtą vasaros rytą išsiruošė Eli su seneliu žvejoti. Pasiėmė ji iš sandėliuko ilgą bambukinę meškerę, pasipuošė ilgais žaliais guminiais batais, ryškiai raudona kepuraite su snapeliu ir išdūmė paskui senelį, mataruodama lininiu maišeliu, į kurį mama prikrovė daug sumuštinių su rūkytu kumpiu, stiklainiuką raugintų agurkų ir termosą gaivios kinrožių arbatos. Kai jiedu pasiekė ežero pakrantę, tarp vėjelio šiukždenamų nendrių išvydo plačiai besišypsančią medinę valtelę. Jos stambios oranžinės lūpos buvo smarkiai suskilusios, o juosvi dantys – šiek tiek aplūžę. Eli susigraudino ir tyliai paklausė:
- Seneli, ar mūsų valtelė jau senelė?
- Kas senelė, - nenugirdo senolis.
- Na mūsų laivelis. Juk jis toks paliegęs, sunykęs…
- Aa… taip sunykęs… bet jis dar ne senas, tik truputį pavargęs…
- O jei mes dabar juo plauksim, tai jis dar labiau pavargs, - susirūpino mergaitė.
Senelis nusijuokė ir pratarė:
- Ką čia dabar kalbi? Juk tu jau didelė mergaitė. Negi nesupranti, kad daiktai bejausmiai – jie negali pavargti.
- Bet tu ką tik sakei, kad laivelis pavargęs…
- Taip sakiau, bet tai nereiškia, kad jis nuovargį jaučia ir dėl to kenčia. Laivelį tiesiog reikia remontuoti: perdažyti, išsmaluoti…
- Žinau žinau, - pertraukė anūkė. Viską aš suprantu. O tu supranti, kad aš tave erzinu, - šūktelėjo Eli ir tyliai juokdamasi pradėjo šokinėti „klases”.
- Ach tu, išdykėle, greitai lipk į valtį!
Mergaitė žaismingai stryktelėjo, kur jai buvo liepta.
Netrukus į skaidrų vandenį pliūkštelėjo sunkūs irklai ir laivelis pajudėjo į priekį. Jis plaukė palengva, švelniai skrosdamas nedideles pasišiaušusias bangeles. Eli, persisvėrusi per bortą, košė pro pirštus žalsvą ežero vandenį ir palaimingai šypsojosi, įsivaizduodama save traukiančią didelę, juodais šlakais nutaškytą lydeką. Kai jiedu priplaukė mažą properšėlę tarp nužydėjusių švendrių ir sniego baltumo vandens lelijų, valtelė sustojo. Staiga, senelis atsargiai panardino milžinišką juodą inkarą ir prikimusiu balsu ištarė:
- Dabar, anūkėl, čiupk glėbį nendrių, nulenk jas ir prisėsk.
- O kam, - nustebo ji.
- O gi, kad vėjas valties neblaškytų ir tau žuvyčių gaudyt netrukdytų.
- Vaje, visą eilėraštį sudėjai, - susižavėjo mergaitė ir mikliai čiupo už nendrių kotų. Seneli, o aš nemoku slieko ant kabliuko užmauti.
- Na ir ką? Išmoksi. Štai žiūrėk: čiumpi slieką, nugnybi per pusė piršto ir išilgai veri. Tada kelis syk skersai perskrodi, o patį slieko nuoplėšos galiuką vėl išilgai užmauni. Tik žinok, kad kabliuko smaigalį sliekas turi dengti labai plonu sluoksniu, nes kitaip žuvytės tampys slieką už uodegos ir niekada neužkibs.
Eli suakmenėjusi stebėjo pikantišką vėrinuką, iš kurio plona srovele tekėjo šviesiai raudonas kraujas ir staiga išsigandusiu balsu paklausė:
- O sliekui skauda, kai jį perplėši pusiau, ar … jis kaip daiktas nieko nejaučia?
- Mm… kaip čia pasakius. Gal ir skauda, bet tikriausiai nedaugiau nei pritrėkštam uodui ar musei.
- Bet uodai ir musės iškart miršta ir nespėja nieko pajusti, - nenustygo mergaitė, - o sliekas ilgai raitosi, trūkčioja, kol nusigaluoja…
- Gal ir taip… Tai gal nebežvejosi, jei sliekų pagailo, juk nenori, kad tuos vargšus padarėlius dar ir žuvys suėstų?.. O beje, tau žuvyčių negaila? Juk jos irgi žus: užtrokš kibire su pradurtom gerklėm,- sukikeno senelis.
Eli susiraukė kaip džiovinta slyva ir atrėžė:
- Aišku, kad žvejosiu. Vis vien jei ne aš, tai tu jas pagausi… Ai, seneli, gana tuščiažodžiauti, verčiau užmesk mano meškerę, pažaiskim išalkusias žuvėdras.
- O tu pati užmesk, juk labai paprasta.
- Tai, kad aš nemoku. Kaip švystelsiu, tai sužvejosiu ne žuvį, o nendrę.
- Eik jau eik, - suprunkštė senelis. Tai nereikia sviest iš visų jėgų. Reikia pamažėle mestelt valą su slieku ir pamatysi kaip plūdė gražiai pliumptels į vandenį ir išnirs į paviršių.
Eli sutelkė dėmesį į mažą įlankėlę tarp lelijų lapų ir po kelių akimirkų kamštinė plūdė jau pūpsojo tarp žalių vandens širdžių. Senelis pagiriamai linktelėjo ir pamokė anūkę:
- Dabar nenuleisk akių nuo jos. Kai tik ji panirs arba pradės čiuožti vandens paviršium, staigiai truktelk meškerę į viršų. Žuvis pasismeigs ant kabliuko ir tuomet lengvai ją ištrauksi.
Eli daugiau nepratarė nei žodžio. Ji godžiai rijo akimis plūdę ir nekantriai laukė to momento, kai užkibs pirmoji jos žuvis. Laikas slinko labai lėtai. Mergaitei atrodė, jog viena minutė – visa valanda. Plūdė niekaip neniro gilyn, tik vos pastebimai  pliumpsėjo ir pūtė ratilus aplink save. Mintyse Eli pyko, kad žuvys tyčia bučiuoja slieką prieš jį suėsdamos, trokšdamos ją įsiutinti ir prarėkdyti, bet…staiga plūdė nėrė žemyn, į dugną, ir mergaitė trukteldama meškerę aukštyn, šoktelėjo ir užkliuvo už šalia stovėjusio plastmasinio kibiro su išmirkusiais duonos gabalais. Iš vandens išlėkusi žuvis skambiai pliaukštelėjo seneliui per skruostą ir senolis, neišlaikęs pusiausvyros tėškėsi žemyn galva į kibų ežero mauryną. Kelias akimirkas vandens paviršiuje plūdūriavo tik juodi žolėti guminių batų padai. Eli buvo šokiruota. Ji paklaikusiu žvilgsniu spoksojo į išnyrančią senelio galvą ir bėgančius upelius iš jo ausų ir nosies šnervių. Senolis, vos gaudydamas orą, pralemeno:
- Bravo… tiesiog nepakartojama… gal panelė teiksis ir mane sužvejoti?
Mergaitė ištiesė seneliui virpančią ranką ir padėjo jam įlipti į valtį. Kurį laiką ji tylėjo ir tik šiek tiek atsitokėjusi, tvirtai nusprendė:
- Aš šiandien daugiau nebežvejosiu. Tavęs vos neprigirdžiau…
- Na ką tu, - pradėjo guosti anūkę senelis. Nejaugi ši maža pramuštgalvė išsigando savų išdaigų.
- Bet aš… netyčia…
- Žinau, kad netyčia.
- Gal aš verčiau pažiūrėsiu kaip tu meškerioji…
- Tai gal verčiau ir pažiūrėk, - pralinksmėjo senolis. O nebijai, kad ir aš tave galiu išverst iš valties?
- Mm…tai, kad ne. Tu ne toks.
- Ne koks?
- Na ne toks padykęs kaip aš…
- Cha, mes dar pažiūrėsim, - smagiai šūktelėjo jis ir užmetė meškerę į ežero gilumą.
Eli stebėjo kaip senelis patyrusiu žvilgsniu žvilgčiojo į plūdę ir traukė vieną žuvį po kitos. Ji net nepastebėjo kaip greitai prabėgo diena, o laivelis pradėjo slysti veidrodiniu ežero paviršium link namų. Saulė leidosi į vėsų vandens patalą ir prieš ištardama labanakt švelniai glostė vėjyje nugairintą mergaitės veidą ir rankas. Tolumoje vis dar nardė narai, o nendrėse pamažu rimo nendrinukių dūksmas. Krante Eli ir senelį pasitiko raina kaimynės katė. Aukštai iškėlusi uodegą ir tyliai murkdama, ji prašėsi į puspilnį žuvų kibirą.  Eli tingiai ištraukė mažą dygliuotą pūgžliuką – savo pirmąją žuvį ir vos pastebimai šypsodamasi, padavė jį katei, kuri akimirksniu surijo gardėsį. Katė dėkingu žvilgsniu palydėjo du tosltančius juodus šešėlius ir atsigulusi ant šilto ežero kranto smėlio skaniai apsilaižė žvynuotus ūsus…