Odė Japonijai

*************************
Medituojantys akmeniniai budos su kepuraitėmis.
Nutilęs šventyklos varpas,
Ir tiltas per amžinybę,
Kuris mūsų nesujungs.

Aštrūs šventyklų stogai
Šauną į dangų,
O mūsų svajonės -
Žemyn.

Prisilietimai,
Trumpesni už atodūsį.
Nebepalieka
Žymių ant mūsų kūnų.

Ir skrynelė su mūsų noru,
Užrakinta amžiams,
O raktelį saugo -
Auksiniai karpiai, paskutinės šventyklos tvenkiny.

Guolis, kurį mums ruošei,
Manęs nebelaukia.
Visą gyvenimą mokiausi kovoti, o dabar
Reikia mokytis pasiduoti.
Iš paskutinių jėgų
Reikia mokytis
Pasiduoti.

Gyvenau dėl tavęs,
O dabar
Prieš tave.
Nė paskutinio žodžio
Nedovanojau.

Kiek vienatvės man skirta?
Priimsiu visą.

*************************
Tu neatvėrei man durų į tą pasaulį,
O aš vis vien pamatysių.

Iškeičiau tave į šią tyrą akimirką,
Už gurkšnį svetimo oro, šalies,
Kuri niekada netaps man gimta, net
Po tūkstančių metų ir šimtų gyvenimų.

Už migdolines akis, kurios
Iki paskutinio atokvėpio man bus siena.
Siena, tarp manęs, tavęs ir šalies,
Kurioje neikada negimsiu.

Už svetimus dievus, dideliais pilvais,
Kurie manęs nelaimins.
Pakelsių taurelę sakės, kuri man neskirta
Už juos.
Ir už žodžius svetimos kalbos, kurie net man skirti
Bus prieš mane.

Ir aš vis vien sukursiu odę,
Už šaltį mylimos tautos,
O svetimiems dievams numegsiu,
Po raudoną kepurėlę
Baltų siūlų, su savo krauju.
Kad bent kai numirsiu, leistų žvilgtelt
Į svetimą rojų.
Nors akies kampučiu.

*************************
Ten aš noriu būt viena.

Kamogavos krantus palaistyti ašaromis, kad ji
Niekada neišsektų.
Ir Tyro Vandens šventykloje numalšinti savo troškulį -
Nenumalšinamą.
Ir sugerti
Visus tvenkinėlius su karpiais.
Nes...

Ten aš noriu būt viena.