Kaip gyvena Vino

Naktis. Vino miega antrame namo aukšte, ant neseniai pervilktos lovos. Jo mintys susigeria į tuščią pagalvę. Jis sotus, tik tragiškai pavargęs. Pėdas be perstojo gelia, kartais traukia mėšlungis. Sekantį rytą jis kaip visada pradės pašokdamas iš lovos, norėdamas skristi; įkratys į tabaką džiovintų kanapių, atsisės ant lovos krašto, ir palinkęs įnirtingai jį suks. Popieriaus skiautė jo rankose traškės ir verks. Įstums tarp juodų lūpų ir daug rūkys. Kol akys taps molinėmis. Vino - tikriausiai laimės kūdikis, nemiręs motinos įsčiose, tačiau nublokštas likimo. Taip atsitiko. Jis gimė ant šaltų grindų, kai ligota pribuvėja siekė rankšluosčio ir liko gulėti paslika. Jo liūdos akys tai atsimena. Šviesios, ir šiek tiek naivios. Per daug atviros, kiek prisimenu.
Pakelia džinsų kraštelį, nusmaukia kojinę. Šalia kauliuko rodo apvalų įspaudą. Savo išvaizda jis primena skiepų žymę. Tamsus odos lopas  supleiskanojęs. Nuvalydamas pirštu, sako, kad tai kulkų šūviai. Tada paslepia atgal. Prieš daugiau nei dešimt metų Vino šitaip ramiai nekalbėjo, niekam nepasakojo ir nedavė atsakymų. Šri Lankoje grupuotės buvo pasidalinę. Po šeštos valandos vakaro, jo gatvės ištuštėdavo, niekas nedrįsdavo išlysti. Policijos patruliai  tuojaus sodindavo į kalėjimus.
Tą vakarą jis guli ant plikos žemės, ant krūtinės spaužia didelį peilį, širdis jaučia geležį, neramiai plaka, blaškosi. Vino beveik miega. Kiekvienas garsas gali būti paskutinis, todėl jis iš tikrųjų budi. Kada judantys nakties šešėliai nusėda ant moterų palapinių, Vino širdis laukia dar vieno, galbūt paskutinio savo dūžio arba klyksmo. Verda plūstančios srautu mintys: bėgti, bėgti, bėgti… Priešais mato verkiančią motiną ir tris suklupusias jaunesnias seseris šalia tėvo lavono. Tą kartą atsipirko šūviais. Akimirką suprato: jis gimė ne ten, kur norėtų, o ten, kur gali užsimegzti nauja gyvybė. Ten, kur yra vyras ir moteris. Kur vyksta sueitis palapinėse.
Lėktuvas ruošiamas skrydžiui. Lėtai įvažiuoja sunkvežimis. Jo viduje guli šviežiai sukaltos medinės dėžės. Vino nėra nei aukštas, nei stambus, greičiau vaikiško kūno sudėjmo. Pasislėpusio neįmanoma surasti. Jo akys šviečia tamsoje nuo ašarų.
Dabar priešais mane, Anglijos Hove miestelyje, pjausto agurką. Pirmiau apvaliomis skiltelėmis, tada užsimiršęs per daug susmulkina. Kruopščiai surenka išlenktu delnu, užberia ant išsipūtusių salotų. Žvilgsnis į peilį užstringa. Jis savo šeimos nematė dešimt metų. Tai laikas, kurį jis surūkė, pradangino, kiekvieną dieną būdamas gyvas, bet, tarsi, jau miręs.
„My life is shit“, - kartoja vėl sustingęs, kai praeinu pro šalį, ir priduria: „Im going back. I don't care anymore. I will go... “, matau atsisuka pernelyg išsigandusiu veidu.
Žiūri kažkur man už nugaros. „You want? „ – sako.
Kiek vėliau iškepa picą, prikrauna lėkštę salotų, ištraukia iš šaldytuvo įpakuotą maišelyje lazaniją, man atiduoda.
Eidamas namo surūko kasiaką. Tokį užsigulėjusį per dieną kelnių kišenėje. Akys jo vėl molinės, sutrupėjusios.