artėju

it kirvarpų išvarstyta
    artėju ne tolstu artėju
    gal žiema alkana sniegu
    purvo nė man anė Tau
    sočiai nepagailėjo

pavasario savasties akyse
    savus kūnus nešam abu
    ir nelaukiam mirties
    tik einam iš lėto į ją
    meilės fakelus iškėlę

artėju per aguonos grūdą
    o pati, mielas, Tavyje želmenėju
    degančiu karščiu lūpose
    eiles savas jaukinuos
    netolstu artėju mirtie

prie tavęs į greitąjį
    traukinį neperku bilieto
    pėsčiomis pas tave mirtie
    o šiandien mielasai
    Tavimi akyse skaidrėju