Baltoji gulbė, galingais sparnų mostais perskrido vakarines Latvijos žemes artėjo prie Lietuvos
sienos. Kirto siena ties Skuodu, Švelniai žemėdama užskrido virš Aleksandrijos miestelio, viltingai
suklykė, apsuko ratą virš sodybų ir į jos klyksmą padangėje pasirodė Lietuvos sakalėliai. Buvo jau rytas,
miestelio gyventojai išgirdę danguje sujudimą, pakėlė akis į dangų ir buvo sužavėti nuostabaus vaizdo,
danguje apsupta sakalų nardė nuostabus baltas paukštis . Je apšviesti birželio ryto saulės žaidė dangaus
žydrynėje skleisdami panašius į negarsius klyksmus, tarytum kalbėtų tarp savęs. Gyventojus apgaubė
keista paslaptinga ramybės būsena, kuriuos jie nebuvo patyrę nuo tragiškų įvykių, kai skriejančios
mašinos, kaip peilio ašmenys pakerta nekaltų vaikučių gyvybes. Keistas naujos vilties
ženklai juos sujungia naujam gyvenimui.
Baltoji gulbė, lydima sakalų, nuskrido virš šiaurės Lietuvos žemių. Artėjant prie Mažeikių,
Akmenės rajonų jautėsi nemalonus Lietuviškai daniškų kiaulių dvokas, o kai priskrido Pakruojo rajoną,
gulbei reikėjo užsidėti gailestingų seselių naudojamas burnos filtrus. Saulė nebešvietė taip ryškiai į
akis. Pasirodo didžiulis dangaus skliautas juda skraidančiom nupenėtom varnom. Baltoji gulbė, lydima
sakalų pakilo aukščiau juodo judančio debesies stebėjo iš aukštai. Platus juodas debesis kilnojosi kaip
dulkinama paklodė, nusileisdamas ir pakildamas virš žemės arimų. Patenkintu veidu ūkininkas vairavo
danišką judanti mechanizmą, o iš jo kaip per kokia audrą plačiai gulė ant dirvos kažkokie sukapoti
gabalai su gyvulių kraujo krešuliais. Tai buvo Europos sąjungos lėšomis, Danijos karalystės remiamas
didžiulis kiaulininkystės ir varnų fabrikas. Tobulai sureguliuotas agrarinis mechanizmas bendradarbiaujant
su Krekenavos mėsinėm turėtų Lietuvą ištraukti iš ekonominės pakalnės ir pakilti kaip koks Feniksas
iš pelenų. Taurieji paukščiai praskridę nemalonų vaiduoklišką ruožą pasiekė Pakruojo miestą. Nusileidę
žemiau pamatė miesto pagrindinėje aikštėje šurmuliuojančią didelę šventę. Puošniame soste sėdėjo
panašu, kad karūnuotas barzdyla. Balionai iškėlė įdomias vėliavas su varnų snapais ir didelis užrašas
skelbė:,, Tarptautinis Varnų karalystės suvažiavimas-Pakruojis- 2008” Prie paruoštų stendu buriavosi
varnų medžiotojai. Bandė akies taiklumą ir rankų miklumą. Reikėjo iš guminės timpos pataikyti į
skrendančias varnas. Keliem nepatyrusiems kaktoje kyšojo pilnu grožių raudoni guzai. Neteisingai
prisitaikė, akmenį į prieki, o ragotinę į save. Taip ir gavosi. Reikia priešingai, tada būna gerai. Taikai į
skrendančią varną, na ir iššauni. Būna, kad pataikai, bet būna dažniau nepataikai, bet gera nuotaika
garantuota. Pasitaisai skrybėlę su varnos plunksną ir eini prie laužų, nusiperki nepešiotą varną,
aplipdai moliu ir į lažą. Kol išgersit alaus ar giros, papasakosit vieną kitą nuotyki varniukas jau bus
karštai iškepęs. Linksmi žmonės palei Kruoją gyvena, bet prieš lietuviškai daniškas kiaules negali
atsilaikyti, nors tu ką. Valgyk ar varnas ar žvirblis niekas nekreipia dėmesio, tik gilyn ir platyn, o
nosis užsikimškit kamštukais.
Apžvalgę šiaurės Lietuvos pakraštį virš Pasvalio, Biržų, Zarasų Pasigrožėję nuostabiu ežerų
kraštu, gulbė išsimaudė krištolo skaidrumo vandenyse pakilo į padangę ir nuskrido šiaurė –vakarų kryptimi
link Rygos. Sakalai palydėjo ją iki Latvijos architektūros perlo Rundalio pilies, sugrįžo į Lietuvą į savo
gimtuosius namus.
Geležėlės irkluojama valtis sparčiai artėjo prie burlaivio,, Lietuva”. Žvejas Gintaras giliai įkvėpė
jūros kvapo gaivinantį vėją, sugrįžo jaunystės jėga ir pasitikėjimas savimi. Jis buvo labai laimingas.
Žuvėdros mojo jam sparnais ir linkėjo svaigaus skrydžio mylimos tėvynės Latvijos žmonių suvienijimui
meilės vardu lūpose.
Nuo laivo borto nusileido virvinės kopėčios ir pirmas ant denio nulipo GintarasUzolas, paskui
jį užlipo laivo šturmanas Antonijus de Samurato. Dalyvaujant kitų valstybių atstovams Geležėlė privalėjo prisistatyti savo vardu, kurį pažinojo daugelis valstybių kapitonai. Kapitonas Juozapas pasisveikino su Gintaru atidavė vienas kitam pagarbą. Donato diriguojamas orkestras sugrojo sutiktuvių maršą . Skambant Lietuvos
ir Latvijos valstybiniams Himnams ant laivo stiebo greta Lietuvos vėliavos išsiskleidė Latvijos valstybinė vėliava.
Laivas pakėlė bures ir palankaus vėjo genamas, padidino greitį nuplaukė išilgai pakrantės artėdamas
priw Ventspilio uosto. Laivo kapitonas su Gintaru užlipo ant kapitono tiltelio. Abu užsirūkė kapitonų
pypkes ir apžvelgė jūros tolius iki pat horizonto. Jie pajautė vidinę jėgą, kuri juos atpalaidavo jaučiant vienas kito petį. Šturmanas stovėjo prie dešiniojo borto, paskendo savo apmastymuose. Prisiminė, kai prieš keturis
metus, prieš referendumą, dėl stojimo į Europos Sąjungą, jis Mūšos ir Ventos upėse paleido trys nedidelius būrinius laivelius su palinkėjimais Latviams ir Estams, kad būtumėm vieningi ir referendumuose pasisakytų už įstojimą į šią sąjungą ir užversti dar vieną praeities puslapį, kuri atitolins trys tautas nuo slogios praeities.
Orkestras grojo lengvą bliuzą, Petro saksofonas maudėsi nuostabių garsų jūroje leisdamas nuostabius
nostalgiškus perlo burbuliukus. Tik Puf.... Tik Puf.... Laivo keleiviai buvo paskendę apmastymuose ir nardė nuostabios muzikos labirintuose, kiekvienas keliavo savo gyvenimo vingiais ir išgyvenimais.. Jų širdys
buvo užburtos Dieviškos ramybės. Jie su pasididžiavimu žvelgė į kapitono tiltelį. Tiltelį, kur du kapitonai aptarinėjo busimo reiso detales. Prie jų prisijungė Antonijus ir trys rankos susijungė ištikimybei ir sėkmei.
Be garsių lozungu buvo priimta Meilės formulė, kurią supranta kiekvienas į šį pasaulį atėjęs ŽMOGUS.
B. d.