Vasaris

Į tuštumą aš šiandien beldžiuos,
Kaip lašas beldžiasi į šaltą stiklą,
Ir prie šventoriaus tarsi kunigas meldžiuos,
Nerasdamas pasauly nieko tikra.

Malda sava bendrauju su aukštybėmis,
Skliautais pasaulių dar nepažintų,
Ryšys stipus tačiau netyčiomis,
Į sielą savąją nejausdamas krentu.

Širdis liepsnoja, dega veidas,
Ir jausmas veržias iš gelmių,
Sakralinėj taurėj pakeltoj,
Aš savo atgailą regiu.

Už nuodėmes kitų kentėsiu,
Ne tik kitų - už nuodėmes savas,
Gyvenimą iš naujo reik pradėti,
Tačiau širdis ramybės nesuras...

Ir kūnas virsta duona, kraujas – vynu,
Man ant akių tik drobulė balta,
Ir palengva galva sunki nusvyra,
Ir baigiasi gyvenimo malda...