Gyvenimas... I dalis

Pirmas sąlytis... Kas tai? Smalsumas. Ji norėjo visko, kas nauja, nepatirta, rizikinga ir niekada neieškojo saulės nušviesto kelio, spardė akmenis ir skubėjo nematyto lauko link. Pirmieji žingsniai buvo drąsūs, ryžtingi, horizonte nesimatė nieko aiškaus, tik migla - ir tai ją džiugino. Gaivaus oro pliūpsniai, įvairios formos akmenukai, gyvybę spinduliuojanti žaluma, pavasario rytą primenanti laukų melodija teikė jai įkvepiančios energijos ir šnibždėjo intriguojančius žodžius: „ Mylėk gyvenimą, nes jis gimė iš meilės, ieškok... Ieškok to, ką seniai jau suradai savo svajonėse“. Kelionė įgijo pagreitį. Viskas aplink atrodė taip viliojančiai, net stebuklingai.. Kiekvieną akimirką norėjosi sustabdyti ir įamžinti. Pirmą kartą ji lytėjo tai, kas visada atrodė esą taip toli, gėrė malonų laimės kvapą ir nors juto esanti pavargusi, nesisėdo, skubėjo toliau, toliau į tolumas, į nematytus kraštus...
  Dabar jau jos žingsniai buvo lėtesni, žvilgsnis nesiekė horizonto, labiau jau norėjosi dairytis į šonus, atgalios... Kažko trūko... Nors aplinka tebebuvo spindinti naujumu, energija, savyje viso šito nebesijuto. Ak, taip - meilė... Kur ji? „Ar aš ją praėjau? O gal ji mane pralenkė? „- klausė savęs. Paspartino žingsnius ir ėmė kone bėgti. Dairėsi, šaukė, nebestojo nei prie tyro upelio, nei prie pirmąkart pražydusių gėlių, nei prie paskutinius metus skaičiuojančio ąžuolo. Kelyje besimėtantys akmenys atrodė vis didesni, vis labiau kliudantys ir galop visiškai blokuojantys kelią.. Ji buvo per daug pavargusi, kad juos nustumtų, per daug skubėjo, kad sustotų ir pailsėtų..
  Lengviausia atrodė pasukti šalia vingiuojančiu siauru ir kažkieno jau pramintu taku. O gal ten suras, ko ieško? Jei kažkas ėjo, gal rado? Ilgai negalvojusi pasuko kitu keliu..