Skrydis

Tvirtai įsikibęs į medinius laiptų turėklus, sunkiai kilnodamas kojas, lipi. Žemyn. Galvoje ima žviegti. Prisimeni skrydį. Šaukiančius, klykiančius žmones. Viskas kaip per miglą. Atsimeni, kaip kraujas ima lašėti Tau ant akies obuolio ir staigiai mirksėdamas, vėl matai. Ateina žmonės, kartojantys vis tą patį, žodžius, kurie stringa galvoje ir Tu negali jų atsikratyti. Jie lyg dalis tavęs, dalis, lydėsianti iki mirties. NEREIKĖJO LIPTI, SKAUDŽIAI KRITAI... NEREIKĖJO LIPTI, SKAUDŽIAI KRITAI. Tu pabundi prie pianino, padėjęs galvą ant klavišų. Žinai, kad nebegali, bet Tau to reikia, kad stovėtum. Ateina diena, ir visa tai pasibaigia kuriam laikui. Ateina, kaip tie du didžiuliai dundantys balti rutuliai. Tu nespėji kramtyti, jauti, kaip kojos ir rankos atsiplėšia nuo Tavo kūno ; kepenys pakimba ant elektros laido ir varna, tupėjusi šalia sulesa jas. Tu pagaliau apsidžiaugi, kad kažkas turėjo naudos iš viso to. Tu suklumpi ant laipto, veidu tėškėsi į betoną. Jauti. Ir Vėl. Springsti krauju. Tu gyveni. Ir Tau to reikia.