Susirgęs pasaulis I dalis

Ne naujiena, kad viena iš populiariausių šiandienos temų yra apie žmogų ir jo tuštybę. Beveik mada tampa manyti, kad visuomenės masę sudaro buki, tikrąsias dvasines vertybes pamynę individai, kurių kasdieninis ritualas yra paklausti veidrodėlio, kas pasaulyje gražiausias. Tačiau, mano nuomone,  šios temos pagrindinę mintį palaikantys yra ne kas kitas, kaip tik tos tuštybės sąjungininkai, kurie tik dalyvauja šitoje „Susirgusio pasaulio“ temos diskutavime, redagavime ir papildime, ieškant vis daugiau „šiandienos blogio“ argumentų. Šitaip  jie visiškai nebando išspręsti problemos, o priešingai – leidžia žmonėm su ja artimiau susipažinti jos nenubaidant ar sunaikinant, o ja įtikint ir jai pasiduodant.
Šiandienos žmogus, pagal psichiatrijos profesorių Viktorą Emilį Franklį, patiria egzistencinę frustraciją, kenčia ne tiek dėl nevisavertiškumo, kiek dėl beprasmybės jausmo, kurį lydi tuštumos pojūtis. Tokį beprasmybės jausmo suviešėjimo atsiradimą jis aiškina taip: skirtingai nuo gyvūno, instinktas žmogui nebesako, ko jam reikia, skirtingai nuo ankstesnių laikų žmogaus, tradicija jam nesako, ką jis privalo – galiausiai jis gerai nebežino, ko iš tikrųjų nori. Todėl arba nori tik to, ką daro kiti, arba daro tik tai, ko iš jo nori kiti.
Taigi, šiuolaikinis žmogus pasimetė pasaulyje, kuris jam staigiai atvėrė plačias galimybes, tuo pačiu užkraudamas per daug atsakomybės. Kiekvienas patiria stresą, to pasekoje susirgdamas  visokiomis „dvasinėmis ligomis“ kaip baimė, menkavertiškumas ir pan. Galiausiai, nerasdami ramsties, jie pasiduoda ir pasineria į kasdieninę tuštybę, kuri juos paverčia tik paprastais mados ir daiktų tarnais. Kyla klausimas, o kas gi tada yra tas ramstis? Išskirčiau tokius dalykus kaip pirmiausia - religiją ir tikėjimą, kurie padeda palaikyti mūsų vidinę harmoniją, kurie tarsi saulėtas kvepiantis prieglobstis, kai užklumpa vėtra. Antra, tai - gyvenimo tikslo turėjimas, be kurio žmogus neformuoja savo asmenybės, neįžvelgia kasdieninių stebuklų ir nesugeba suformuluoti savo vietos gyvenime. Na ir trečia yra autoritetai, nes pavyzdžiai visada būna galingi varikliukai, skatinantys nesustoti ir siekti tikslo.
Tai trys aspektai, kurie mano manymu yra vaistai nuo to „Susirgusio pasaulio“ ir apie kuriuos norėčiau pakalbėti plačiau.