Iš abejingų nuodėmių
Iš tavo šalto veido palei mano kojas
Iš lūžtančių paveikslui porėmių
Iš moterų, kurios kasnakt žegnnojas
Atidarau duris į savo nuogą spintą
Neraudančią, o tik tyliai dejuojančią
Ir nutaisau grimasą veido visiškai nerimtą
Dabar ramu, bet naktį gan vėjuota čia