Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







********************
Prakalbėlė į kantrųjį ištikimą skaitytoją.

Brangus (ne pinigine prasme) skaitytojau, štai ir sulaukei vienuoliktos šito kliedesio dalies. Kaip rašo JAV nacionalinio saugumo agentūros puslapis „atsakingas pilietis“, „Su kiekviena nauja diena, <... > yra naujas ir netikėtas raštu Vyr. Dėl misijų, dar niekada nebuvo aiškesnis. Spręstinos problemos niekada nebuvo didesnis. Rizika dar niekada nebuvo didesnės. “ (vertimo autorius – google translate). Tą patį, didžiuodamasis pranešu, galima pasakyti apie „Bokštą“.
Labai džiaugiuosi, kad yra žmonių, neabejingų šiai serijai. Jeigu jų nebūtų, tektų jį rašyti vien tik sau, o tai, tikiu, kiekvienas žino – ne toks malonus užsiėmimas. Be to, aš taip niekad ir neprisėsčiau apibendrinti padrikų ir chaotiškų su šios serijos pasauliu susijusių minčių.
Norėčiau tikėti, kad per savo gyvenimą šią seriją pavyks pabaigti – norėčiau gyventi ilgai; na, o jeigu kartais nepavyktų, tikiu, kad atsiras bent pora žmonių, šį bei tą žinančių apie „bokštą“ ir sugebėsiančių jį užbaigti už mane.
Atsiprašau už sutrukdymą.
Toliau – pats „bokštas“
********************

Valerijus Dimovičius gulėjo ir žiūrėjo į baltas lubas.
Kažkas atsitiko – pirmą kartą per savaitę (mėnesį? metus?) jo galvoje buvo visiškai tylu. Ta tyla buvo kažkuo saldi – lyg vanduo be galo ištroškusiam žmogui.
Mirktelėjo lempa, ir Valerijus vėl išgirdo pažįstamus balsus.
„Jie čia, Valerijau, jie atėjo tavęs, jie sudoros tave it ta pabaisa rūsyje, ta pati, kuri prie lifto suėdė operatorių, Valerijau, todėl stokis, Valerijau, stokis ir eik, nes jie jau prabudo, jie jau eina čia“
Valerijus nuleido basas kojas ant šaltų purvinų grindų, ir dešinėje rankoje laikydamas konservų atidarytuvą išsliūkino į tamsų koridorių.

Romanas Galkinas, iškart supratęs, kad prabudę kariškiai jo toli gražu neglostys, nusprendė patraukti link miesto. Paprasčiausia – vangiai, it kontūzytas, mąstė jis – pasislėpti minioje. Kažkodėl jam nekilo klausimų, kur jis atsirado, iš kur vietoj fermos ir nusileidimo tako po susuktu dangumi atsidūrė miestas ir į aukštumas kylantis bokštas – matyt, pasąmonė nusprendė, kad visas šitas nuotykis – beprotiškas lizergino rūgšties paveiktų smegenų sapnas.
Miestas priartėjo greičiau, negu to Romanas tikėjosi – tai, kas turėjo būti bent kilometras, pasirodė besą vos pora šimtų metrų. Bet štai tuščios gatvės, klote nuklotos šukių, plytų nuolaužų ir, kažkodėl, rinkiminių plakatų, jam įveikti nesisekė. Gal dešimtį minučių bandęs pasiekti sankryžą, esančią vos už poros dešimčių žingsnių, Romanas galiausiai pasidavė ir nusprendė įeiti į artimiausią laiptinę. Šiek tiek pasikankinęs su kodiniu užraktu, ir galiausiai suvokęs, kad jis neveikia, Galkinas truktelėjo duris ir žengė į kačių šlapimu trenkiančią tamsą. Tylus balselis smegenų dėžutės kampe prieštaravo tokiai įvykių eigai, tačiau Romanas garsiai sau pasakė – „Pasėdėsiu čia, kol manęs liausis ieškoję“ –, tamsoje atsisėdo ant laiptų, ir – visiškai netikėtai sau pačiam – užsnūdo.

Siero tuo metu labai sėkmingai siuto. Civiliokas kažkur pasiplovė – sugauk dabar vėją laukuose; jie patys – velniažin kur, jam klaikiai skaudėjo galvą ir norėjosi ką nors kuo žiauriau nužudyti. Tai, kad nebuvo matyti anei fermos, anei nusileidimo tako, jam irgi labai nepatiko. Siero pastebėjo, kad kariai atgauna sąmonę.
– Kylam, vyrai, kylam! – paragino jis – mūsų laukia dideli darbai!
Jam nesinorėjo gaišti – baisiai jau nemaloni buvo ta vieta, kurioje jie ne savo valia atsidūrė. Nieko gero nežadėjo nei bokštas, kylantis į susuktą dangų, nei keistai tylus miestas, kurio pati egzistencija buvo labai įtartina: kurių galų poerdvyje statyti miestą? Slaptas poerdvio mokslininkų miestelis? Didokas – jame su šeimom galima gyventi. Žinoma, praėjus paruošimą, be jo per penkias minutes gali susinarplioti ir pridaryti nesąmonių kaip tas sukruštas civiliokas, jo motiną, nuosavomis rankomis pasmaugčiau, a, taip... su šeimomis, kurgi ne. Leist savo žmoną ir vaikus stipriausiais haliucinogenais šert, kad akiniuočiui pisichologui jų kognityvines funkcijas darkyt lengviau būtų? Psichoinžinerija – ne šuns pimpalas. Poerdvinis poligonas – galbūt, bet iš pažiūros – per detalus kariniams žaidimams, per prabrangus. Nors šiek tiek paaiškintų bokšto paskirtį – iš aukštai turėtų matytis visi manevrai, atliekami mieste. Bet vistiek – mažai tikėtina, žiū, bokšte ne tiek jau ir daug langų, normalios apžvalgos aikštelės išvis nėra... velniai žino. Bet kuriuo atveju, pagalvojo Siero, reikia prisistatyti į bokštą – matosi, kad jis čia – pagrindinis, o pagrindiniuose statiniuose pagrindiniai žmonės pagrindinius darbus dirba, o kas jau kas, bet pagrindinis žmogus tai žinos, kur jie, ir ką toliau jiems daryti. Ir civiliokui surast pastiprinimą duos. Paprasta kaip dukart du, nusprendė jis.
– Judam, vyrai – sukomandavo ir spėriu žingsniu patraukė prie bokšto.
Einant jam nedavė ramybės mintis, kad čia galėjo būti vykdomi ir  masiniai eksperimentai – gal su kaliniais, gal su psichiniais ligoniais, gal su „pradingusiais be žinios“ – maža su kuo, esmė ta, kad su neparuoštais žmonėmis. Psichoinžinerija buvo naudojama ne dėl smagumo, o iš būtinybės, mat poerdvis – vieta keista. Tai – tranzitinis pasaulis, kuris liečiasi su begalybe kitų pasaulių, apgobtų tarsi krištolinių sferų, kurių iš „lauko“ nepradursi – kuo tik nebandė. Kai kurie – „pradurti“, žinoma, bet tokie svetimi, kad iš liudininkų, pavadinkim tuos vargšus taip, matytų pavienių vaizdų, išgautų per giliąją mentoskopiją, galima drąsiai teigti, kad daugumoje jų neveikia nei vienas mums žinomas dėsnis – anei gravitacijos, anei termodinamikos. Ir čia tik iš pavienių vaizdų – jeigu kas paleistų pilną pojūčių gamą, paprasčiausiai taptum dar viena daržove – liudininku, kuris net kvėpuoti pats nesugeba; taigi, šitame tranzitiniame pasaulyje, šitame pasaulių prieškambaryje, taisyklės – irgi keistos: įeiti sunku, išeiti sunku, fizikos dėsniai elgiasi su didele paklaida, o vat gyviems daiktams čia – išvis ne vieta. Na, gal ne visiems – augalai auga be jokių sunkumų, o vat gyvūnams su nervų sistema – kiek kebliau: sliekai, vabzdžiai, žuvys ir panašūs ne ypač protingi gyviai dingsta veik iškart, galvijai tampa panašūs į abstraktaus tapytojo paveiksle vaizduojamą objektą, šunys su šeimininkais laikosi gan neblogai, bet jeigu yra atskiriami greitai išsidarko gan nemažame plote; o katės čia gali netgi ir išgyventi. Pradžioj kniaukia, paskui kaukia, galop ima graužti viską, kas papuola, o tada, jei nėra laiku nukneckinamos, pasidaro permatomos, visiškai tylios ir mirtinos. Siero atsiminė, kaip majoras prie butelio karininkų bare pašnibždom pasakojo apie vieno tokio „kačiuko“ likvidavimą – „tik šiurenimas, it vėjas neštų laikraštį, ir viskas... praradom aštuonis, galiausiai su minomis paklojom... “ – atsiminė, kaip majoras sužaibavo akimis, pamatęs, kad Siero nustojo rankšluosčiu trinti bokalą, ir užkaukė „Ko spoksai, avine, atnešk tikriems vyrams dar po šimtą! “, o po savaitės jį netikėtai paaukštino ir pervedė į poerdvininkus – akivaizdu, tam, kad tylėtų.
O žmonės? Žmonės poerdvyje išsidarko pamažu, yrant jų ego – vienam iš pirmosios „bangos“, prisiminė Siero, vietoj mažojo piršto atsirado kirminas. Gyvas, besirangantis. Kirminą-pirštą amputavo ir užkonservavo, bičą paleido pensijon, o duris užsidarę akiniuočiai pisichologai dar ilgai apie kažką ginčijosi.
Štai mes ir vietoj, pusiau netikėtai pastebėjo Siero, traukdamas duris už rankenos. Nedidelio tamsaus holo gale švietė lifto mygtuko lemputė.

Valerijus sliūkino tamsoje. Keista, tačiau jis prisiminė kiekvieną posūkį – štai čia, – pasufleravo balsai, – bus laiptai, leiskis jais, ir viskas bus gerai, mes tave apsaugosim, apsaugosim, Valerijau – Valerijus pasuko, žengė žingsnį žemyn ir už kažko užkliuvo. Kažkas šūktelėjo, tamsoje pasigirdo susidaužiančių galvų garsas, ir jie abu nuriedėjo žemyn.
Romano nuo pat mokyklos laikų niekas taip grubiai ir nemaloniai nebuvo pažadinęs.
2008-09-30 14:11
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-25 20:00
Nuar
Turėjo būti linksmas ir šmaikštus, bet tokiu neatrodo. Vien tik rusiškų vardų nepakako pasiekti N.Gogolio išmonės artimiausių pakraščių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-29 16:21
Gyvos sielos
Keista, kad mes visi nematome ir nekuriame kitokios ateities, turbūt tv mus visus sugadino?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-27 19:41
Mir etwas zeit
nepigus,yra tikru dalyku apie kuriuos neraso
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-14 12:30
IgnitOR
Man bokštas kaip serialas - susijęs, bet galima ir po vieną dalį skaityti be konteksto - vis vien skanu. Gerai gi.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-10-16 13:54
Up ir down
Hm, po tokios įžangos laukiau kažko geresnio, bet visai neprastai. Neskaičiau ankstesnių dalių, man pasirodė viskas per daug sujaukta, bet turi savito žavesio. 3,6.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-10-03 11:42
Sportbatis
Aurimas teisus - cia reikia slaityt nuosekliai kaip detektyva, ir geriausia kokius du tris kartus. Bet siaip tai afygienai ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-10-01 08:32
Aurimaz
Mano nuomone, prie šito darbo reikia sėsti užu stalo, turint kavos puodelį ir popierinį tekstą, antraip liksiu amžinai jo nesupratęs. Kiek suspėjau perskaityti anksčiau, pasirodė visai ne prastai parašytas. Gal truputį painokai, bet tai dėl to, kad praleidau nemažai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-30 20:14
St Sebastianas
Malonu sulaukti dar vienos "Bokšto" dallies. Kitoks kūrinukas, kurį visai smagiai perskaičiau. Tik kodėl taip mažai? Suprantu, kad kūryba - ne citrina ir stiklainio neišspausi, bet vis dėl to norėtųsi daugiau. Laukiu kitos dalies:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą