Dugnas

Akimirka
Paženklinta tamsa
Tarytum kūnas
Slysta nejučia
Į šulinio bekraštę
Juodą angą,
Kuri kas kart
Šiurpesnė
tampa.
Neegzistuoja
Ten jokia šviesa:
Nebūna lempų –
Tik baugi tyla,
Pelėsių kvapo
Permirkta
Dvokta,
Kur švilpia
Vėjas –
Dargana žvarbia.
Tuomet suspaudžiu
Aš vokus akių –
Nejausiu
Šito siaubo
Gal
Žvilgsniu savu,
Bet baimė,
Šaltis
Tiesiai smeigia –
Nebėga kraujas,
Nes ledas
plaukia.
Toks drebulys
Sukausto sprandą
Neliečia kūno –
Bet žiauriai
Kanda.
Viduj
Tik pasilieka
Sumaištis –
Bjauri
Ir dvokianti
Žmogaus būtis.
Užsirakint,
Spynom su užraktais
Keliais,
Ar žemių puvenom
Geriau apsibarstyt?
O gal
Sudegti
Sumaišties liepsnoj,
Ir vėl gi prisikelti
Fenikso
Šviesoj?
...
Tyla
Pramerkt akis
Šiek tiek
Bijau,
Bet regis aš 
Šalia savęs
Kažką keistoko
Pajutau.
Aš stoviu.
Smalsaujant
Išdrįstu net
Atsimerkt.
Apsidairau:
Po kojom –
DUGNAS,
Virš manęs –
VILTIS.