Klausykite,
Kaip skamba žodis MEDĖ.
Giliai atsikvepiu, prarijęs oro gurkšnį,
Ir, regisi, krūtinėje sugriaudus,
Žaibus sugėrė akys.
Pajauskite,
Kaip tirpsta žodis MEDĖ.
Tai ne griaustinis sieloje sugriaudė.
Ne žaibas švito - geso akyse.
Po kojomis prakalbo lūžtanti šaka -
Į MEDĘ, seną girią įėjau,
Suradęs pėdsaką medėjo.
O Varnai, pakuždėk Tamošiui,
Ar žino jis, kaip miršta žodžiai?
Betgi ne pienburnis ir tu.
Abu, kol dar ne pragare,
Ateikite į išpažintį šventą ---.
Medeinė - miškų deivė
Pro laiką žiūri į akis
Ir graudžiai šypsosi matydama,
Kaip nedrąsi ranka
Žemėlapyje skaudžiai rašo:
“Gardino medė (giria) ”.
Kalbėk, Tamošiau.
Varnai, užrašyk,
Atkeldamas vartus istorijai įeiti -
Nejau medėjo žingsniuose,
Kęstučio sūnų Vytautą girdžiu?
Tenai, anapus sienos Lietuvos,
Nutilo būti paskutiniai dzūkai.
Bet žingsnių aidas medėje
Į sielą su perkūnais trenkia ---
O ne! Ir ten,
Kur mūsų jau nėra -
Negalime nebūti.
Sunku suprast, kaip laikas vaikšto,
Bet nemanyčiau, kad viena kryptim -
Vėl akyse gaisrų pašvaistės,
Vėl Gardinas išdegintas ugnim.
O ašarų nebūna - jos išdžiūsta
Ir sudega kartu su akimis.
Išnyko jotvingiai.
Bet Gardinas juk -
Lietuvos
pietų
tvirtovė -
Ir vėl į kalnus įkelia pilis.
Šį kartą Vytautas išmaišė molį -
Ant kalno
pirmą
mūrą
pastatys…
O medes Gardino, Ežeronių! …
Pavargote iškristi pelenais
Aukštai statytų ir sudegintų pilių---
Medėjo žingsniuose
Kęstučio sūnų išgirstu.
Nutyla žodžiai,
Savęs atminti nebegalim.
(Net ir Tamošius - ne!),
Bet kunigaikštis Vytautas
Lig šiolei Gardine.