Jis Manyje Prasideda

Merkiu gražiausius žiedus. Jie nuvysta.
Tikiu ir netikiu, kad bus kitaip. Kad būna.
Prasmės nelipdo vėsios rankos.
Jų nesušildo šiluma dirbtinė.
Nutyla. Užsimerkia. Akys.
O Nebūty Būtis, lyg ledas atsileidęs, skilęs.
Pasiklysta.

Sušluotas dulkes priglaudžiu. Man kopas.
Pustyk ir išpustyk piktai. Suliesiu ašarom.
Žinau, ką pamatysiu atsimerkęs.
Kad, mano kopos –  šaltas purvas.
Aš tiktai pilkas Tavo vaikas.
Kurio delnuos uždūsta be minties. Išbalę lapai.
Strofos.

Ant tilto. Po kuriuo. Net nežinau. Nereikia.
Išsvaidytos iš paniekos minutės. Suskaitytos.
Nerinksiu, Ne! Nors kiek jų…
Lieka. Liks. Ar vis dar liko…
Per liūdna ir per šalta.
Ši vilnis dar neskaidri, lyg tekstai netaisyti,
Prasikeikę.

Atsisuku ir pamatau raukšlėtą rudenį. Man Dievą.
Ant skaudančių akių užkritusiais vokais, lyg lapais.
Jis negebės pakelt. Tiktai numest.
Kaip viską numeta. Ir tik nuogybė.
Lyg koks gašlumo simbolis. Telieka.
Jie. Be minčių, išbalę lapai. Praeities garais išsunkę.
Vargšę sielą.

Nuvytęs elgeta. Sulijusio tikėjimo keliu. Nusiveda.
Į savo vidų, savo šilumą netikrą. Tuščią ir nevertą…
Minučių likime mažiau. Bet netikėjau.
Nerasiu savo atgalios. Paklydau.
Numętęs viską ką turiu. Sumalęs...
Kaltoj kertėj laikydamas gražiuosius žiedus. Mirsiu.

Ir…Niekada.
Nebuvęs gyvu. Alkęs Rudeniu. Kuris ir vėl. Prasideda.