Klajūnas bernas

Klajūnas bernas laksto po parką,
Lyg būtų jaunuolis, ieškantis savo mylimos,
Jis šėlsta, blaškos, kol galiausiai pavarksta,
Beieškodamas savo išsvajotos panos.

    Galiausiai atranda mergaitę, sėdinčią ant suolo,
    Puola prieš ją ant kelių ir tiesia rankas,
    Ir prašo - brangioji, mylėki Tu mane,
    Nes aš pasiilgau tavosios šilumos.

Mergaitei jo pagailo - padavė jam ranką,
Ir tarė - berneli ar nepasiklydai nakties tamsoj,
- Juk Tu esi visiškai nuogas ir basas,
Jeigu ir toliau lakstysi - nesulauksi ryto šviesos.

    Čia bernas pabudo, apsidairė ir klausia,
    - mergaite, kodėl aš čia ir klūpau prieš Tave?
    Mergaitė nusijuokia ir ironiškai pasako,
    - Jeigu nelakstytum, gulėtum šiltam patale.