Vėl ruduo

Vėl atėjo nelauktas ruduo,
Vėjas drasko paskutinius medžių lapus,
Žemė pasipuošė juodais arimais,
Ir ruošiasi sutikti žiemos šalčius.
    Atėjo laikas pamiršti vasaros darbus,
    Pamiršti šiltus Saulės spindulius,
    Pratintis prie padangės pilkų debesų,
    Iš kurių pabirs šaltas lietus.
Ruduo vėl atnešė pilkas dienas,
Pasipuošiusias ilgais vakarais,
Ir rytus, paskendusius pilkame rūke,
Kuris apgobia visą mūsų Žemę.
    Ruduo. Koks jis ilgas ir liūdnas.
    Gamtoje nesigirdi paukščių giesmių,
    Danguje vis mažiau šypsosi Saulė,
    Oras atvėso ir dvelkia šaltuku.
Padangėje pakibę pilki debesys,
Rudens lietum laisto atvėstančią Žemę.
Lomose susidaro didelės balos,
O upeliukai išsilieja iš savo krantų.
    Netrukus pasirodys ir pirmosios snaigės,
    Kurios padengs Žemę baltu rūbu,
    Paryčiais šaltukas sukaustys balas,
    Kurios pasidengs skaidriu ledu.
Ruduo apgobs savo rūbu mūsų Žemę,
Medžiai stovės nuleidę plikas šakas,
Ir lauks, kol jas papuoš baltos snaigės,
O tuomet atsėlins ir šaltoji ŽIEMA.