Rašyk
Eilės (73345)
Fantastika (2194)
Esė (1496)
Proza (10364)
Vaikams (2517)
Slam (49)
English (1113)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Veikėjai:
Goda – šviesiaplaukė, maždaug trisdešimties metų, moteris
Tai – tik skambantis balsas
Jis- tamsus, ties smilkiniais kiek žilstelėjęs vyras, laisvo rengimosi stiliaus
Pusseserė- griežto stiliaus, brandaus amžiaus moteris
Žilstelėjęs vyras - statistas
Tamsus vyras - statistas
Karininkas - statistas
Šviesiaplaukė moteris - statistė

I scena

Erdvus svečių kambarys, į jį sugūžėję žmonės.
TAI: Raudoniu pasruvę ant tavo rankų
        Alsuoja padusę aguonos,
        Ir svaigulys, tarytum šaknys į delnus,
        Įsiskverbia kraują gerdamas.
        Suaižytą kūną bučiuodamos juokias,
        Liūliuodamos raustančiom drobėm,
        Įrašančiom, ką pasakė gesdamas,
        Vakaras ant išblyškusių lūpų.
PUSSESERĖ: Taip taip, o tada aš pasiūliau jam susikrauti daiktus ir vilkti iš ten savo kojines. Pamatytumėte kaip jis pyko, atrodė, nusprogs iš pasiutimo.
JIS: Mano pusseserė visada buvo užkietėjusi senmergė. Ji pravydavo vyrus vos pajutusi, kad jie prie jos artinasi.
ŽILSTELĖJĘS VYRAS: Bet panašumai traukia, matomai, todėl vienas kitam ir patikot.
PUSSESERĖ: Panašūs mes buvom nebent kaip du subintarpiai.
JIS: Visada lengviausia viską neigti.
PUSSESERĖ: Prie manęs artinosi tik vienas ir tas pats, su kuriuo man nieko nepavyko.
JIS: Tikriausiai jis pajuto, kad jumyse gyvas juodosios našlės instinktas. Yra tokie vorai, kurie susiporavę savo jaunikius suėda.
ŽILSTELĖJĘS VYRAS: Jų patelės gerokai didesnės už patinus.
PUSSESERĖ: Nevadinkit, prašau, manęs patelę, beja, išpampusia! Aš gražaus amžiaus moteris. Beja, kiekvienas moters amžius yra savaip gražus.
JIS: Pasiklausius pagalvotum, kad tavo amžius gražus buvo visada.
ŠVIESIAPLAUKĖ MOTERIS: Teisingai, moteris kaip žiedas, kuris dailus visais amžiaus tarpsniais.
JIS: Gimdamas jis skausmingai sprogsta iš pumpuro, o nuvytęs sutęžta.
KARININKAS: Ne ne,  ji teisi. Jos puošia mūsų gyvenimą. Jaunos moterys dar paslaptingi neišsiskleidę pumpurai, subrendę – kupinos žydėjimo, gražaus amžiaus mus puošia savo vaisingumu.
ŽILSTELĖJĘS VYRAS: Rūpinasi tvarka, iššluoja kišenes, žydi už mūsų pinigus ir kaip parazituojantys gyviai dauginasi net ne šviesoje.
PUSSESERĖ: Ar gi jums, našliui, šitaip kalbėti?
ŽILSTELĖJĘS VYRAS: Mieloji, pajutau, kad gyvenu, kaip tik tapęs našliu.
PUSSESERĖ: Ir tik todėl, kad sužinojote, su kuo valgoma druska.
KARININKAS: Ir vis tiek moterys puošia mūsų gyvenimą.
JIS: Sutinku. Tada po taurelę mielieji, už moteris, be kurių mūsų gyvenimas atrodytų pilkas ir kad jame nebūtų pilkų moterų.
PUSSESERĖ: Prieteliau tu, jūsų gyvenimas neatrodytų niekaip, nes jūs nebūtumėte gimę.
ŠVIESIAPLAUKĖ MOTERIS: O beja, girdėjote naujausią mokslininkų naujieną? Jie privertė kiaušialąstę manyti, kad kita kiaušialąstė...
JIS: Spermatozoidas?
ŠVIESIAPLAUKĖ MOTERIS: Taip, nesijuokit. Jau yra pirmasis bandymų rezultatas, jie išaugino pilką peliuką, vardo nepamenu. Guvus, net pernelyg, sakyčiau.
PUSSESERĖ: Va taip jums, vyrai.
ŽILSTELĖJĘS VYRAS: Taip, visi parazitai pajutę dėmesį suaktyvėja. Šis dvigubas.
JIS: Nesąmonė. Aš pripažįstu, kai augina organus, ausis, avis, bet ką gamta davė, tas ir turi likti.
PUSSESERĖ: Ar tik nereiškia, kad ateitis gali priklausyti tik moterims?
KARININKAMS: Klonuotoms ir modifikuotoms kaip rapsai.
ŽILSTELĖJĘS VYRAS: Tas pats per tą patį.
KARININKAS: Nebus to paties per tą patį. Žmogų klonuoti uždrausta, o tie tyrimai vyks dar šimtą metų. Čia tik gyvenime mes kartojame tas pačias klaidas, verkiame, kad mus įskaudino, o vis tiek mylime, vedama, nors po to skiriamės ir taip toliau ir panašiai. Žmogų klonuotų jei būtų prasmė, o dabar klonavimu gaunamas ne patobulintas, o toks pat individas, kuris kartos pirminio ydas, ligas, trūkumus. Na, žodžiu, bus identiškas dvynys tik gimęs po kelių metų.
Šeimininkė įneša taures.
JIS: Na o man patinka tai, kas tikra, kas žemiška. Beja, manau laikas pristatyti jums staigmeną, kurią žadėjau.
ŽILSTELĖJĘS VYRAS: Mhm, mes nekantraujam pamatyti tą darbą, kurį mums visiems išliaupsinai. Kažkaip  prastai darbus giria patys autoriai, tad laukiam nesulaukiam, ar tikrai tas darbas tiek vertas, kiek apie jį kalbėta. Beja, pasiūlymas, kad ir kokia kandi būtų jūsų miela pusseserė, siūlyčiau nutapyti ir jos portretą.
PUSSESERĖ: Kaip miela. Ir kur jį kabintumėte? Bulvių lauke šernams atbaidyti?
ŽILSTELĖJĘS VYRAS: Kodėl bulvių lauke? Jūsų bruožai, beja, labai ryškūs.
KARININKAS: Jis teisus.
PUSSESERĖ: Betruktų, kad brandžiame amžiuje imčiau demonstruoti savo privalumus.
JIS: Pirmiausia juos reikėtų parišti.
GODA: Liaukitės, negražu.
ŽILSTELĖJĘS VYRAS: Mes dažnnai esame tokie, kokius patys save kitiems pateikiame. Jūs graži moteris. Pats mielai pakviesčiau į pasimatymą, jei nebūtumėte  tokia kandi ir nebijočiau, kad sulaukęs tiek metų dar galiu būti atstumtas.
PUSSESERĖ: Tyčiojatės? Turėjote jau būti pripratęs nuo stumdymųsi.
JIS: (juokiasi) Paskutiniu metu jis stumdė tik kėdes, bet oho, kas žino, gal tuoj atšvęsim ne vienas sužadėtuves, bet dvi. Godą aš jums jau pristačiau. Mano mūza ir įkvėpėja, judviejų pristatinėti nereikia kaip po vieną, bet kas žino, gal greitai teks kaip porą.
GODA: Kodėl ne, abu vieniši ir abiems reikia kažko artimo prie šono.
ŽILSTELĖJĘS VYRAS: Na aišku, prie stumdymo kėdžių aš pripratęs, bet ne moterų. Kažkaip nejauku.
JIS: Atsiminsite jaunas dienas, pasikartosite, galėsiu duoti ir keletą patarimų.
ŽILSTELĖJĘS VYRAS: Gal gal... Bet pasikartosim vienu du su tavo pussesere. Juk pasivaikščiosim  prie ežero?
PUSSESERĖ: Šelmis!
KARININKAS: Tik saugokite savo rūtų vainikėlį, mieloji.
JIS: Jis, matomai, toks nuvytęs, kad jo ir nepastebės.
ŠVIESIAPLAUKĖ MOTERIS: Ji teisi, ko jūs tyčiojatės. Gal žmonės atras vieni kitus. Na  keistuolis!
ŽILSTELĖJĘS VYRAS: Menininkams atleistina, mieloji. Jie visi švelniai pačiuožę, bet tuo jau niekas nesistebi. Ar menininkas ar mokytojas – diagnozė, laimei, kiti korektiškai nutyli, o patys to nesupranta.
JIS: Autoriai tokie jau žmonės, kad dažnai esti kuklūs, lieka nuošalyje ir nepadarius jiems reklamos apie daugelius taip niekas ir nesužinotų, kad jie aplamai yra.
KARININKAS: Na po visų liaupsių mes jau tikrai atsiminsime, be to tavo keistumu ir ironija jau niekas nebeabejoja, tad galite pristatyti tą savo darbą.
JIS:  Mielieji, noriu pasakyti, kad šiuo metu geriausias mano darbas yra ne drobėje, jis sėdi šalia mūsų. Tai Goda, o kad jau ją pažinote, noriu įteikti jai darbą, kurį ruošiau specialiai šiai dienai ir kuris kabės čia, sodybose, kaip sakė Pepė – viloje vilaitėje.
PUSSESERĖ: Dabar matau, iš kur  semiesi įkvėpimo. Turint tokią moterį tai visai suprantama.
GODA: Nereikia perdėti. Modelis ne toks jau vykęs.
TAMSUS VYRAS: Jūs intriguojate mus, bet nieko nedarote.
PUSSESERĖ: Tame nieko naujo.
ŠVIESIAPLAUKĖ MOTERIS: Tai kur gi tas paveikslas?
JIS: Pristatau jums – mano mūza. (ruošiasi nutraukti maršką) A, beja, pirmiausia tostas.
ŽILSTELĖJĘS VYRAS: Aaaa, na taip.
JIS: Tostas!
PUSSESERĖ: Ar kas nors pasakys tostą? Tu turėtum jį sakyti.
JIS: Tostas už mano mūzą, kuri paliko mane netikėtai ir kurią atradau vėl lygiai taip pat nelauktai.
TAMSUS VYRAS: Ar čia tostas? Tostas už tuos, kurie čia, kartu su mumis, nes tie kurie ne prie mūsų, savo jau išgėrė!
PUSSESERĖ: Aš mąstau, kad to paveikslo mes šiandien nepamatysime. Ar pagaliau galima jį atidengti ar ne?
JIS: (Atidengia paveikslą) Mano dangus ir mano šviesa. Mano gyvenimo spalvos.
Pauzė.
TAMSUS VYRAS: Ji... Puikiai tapo. Paveikslas puikus. Na... geras darbas.
PUSSESERĖ: Ji man primena...
JIS: Sakiau jums, mano vasaros moteris...
TAMSUS VYRAS: Puikus darbas... Sveikinu.
PUSSESERĖ: Ta moteris...
JIS: Žavi kaip vasaros vidurys, kvepiantis žiedais ir medumi. Tiesa?
ŽILSTELĖJĘS VYRAS: Pripažįstu, esu kiek nustebintas.
JIS: Stebėkitės. Tai moteris, užvaldžiusi mano mintis (Pabučiuoja Godą). Ir nesuprantat, kaip man malonu jums ją pristatyti. Goda, šitą pakabinsime čia pat svetainėje. Na, man taip atrodė, kad šito paveikslo reikia kaip tik šiai progai. Noriu, kad ateitum į mano gyvenimą kaip nauja diena.
TAMSUS VYRAS: O jūs įsteigsite jos kultą ar pakabinsite ant sienos?
JIS: Man nereikia steigti jokio kulto.
TAMSUS VYRAS: Garbinkit moterį, kuri šalia, ne paveikslą. (vyras žengia lauk)
PUSSESERĖ: Tegu eina. Jis per daug išgėrė. Darbas tikrai geras. Kai atsibos, galėsite atiduoti man. 
JIS: Ne ne, nemanau, kad pabos. Darbas neklonuotas, autentiškas.
ŽILSTELĖJĘS VYRAS: Mane tik glumina stebėtinas judviejų panašumas.
PUSSESERĖ: Žinome mes jūsų autentiškumą. Sukūrei savo vasaros vidurio moterį iš žiedų ir liepų šnabždesio, iš lengvo vasarinio rūko. Tobulą ir nesenstančią.
GODA: Kaip būtų gerai, kad taip išliktum realiame gyvenime.
PUSSESERĖ: Mieloji, jauni ir nepaliesti laiko lieka tik tie, kas miršta jaunystėje kupini jėgų žydėjimo. Po to kai apvysti, susiraukšlėji, tampi kaip išsunkta kempinė, imi darytis niekam nebereikalingas. Vyrai ima dairytis į jaunesnes, vaikai jau būna kas sau, o tu arba vargsti prie puodų arba leidiesi į depresijas. Užtat sakau: keliam taures, kad jokios depresijos nepultų!
ŽILSTELĖJĘS VYRAS: Tikrai. Už jus. Leiskite pasidžiaugti. Esat graži pora. Šalia mano draugo, kolegos vėl moteris, kuri verčia jį suktis. Na netikėjau, kad jį vėl kas privers įsimylėt, bet kad jau taip, linkiu sėkmės abiems. Būtinai turėsite pakviesti į vestuves.
JIS: Žiūrėsim. Dėl jų dar nesusitarėm. Nemanau, kad reikia skubėti vien dėl popieriaus. Vėl biurokratija, popierizmas, o aš meno žmogus, popierių galiu naudoti eskizams, ne  dokumentams. 
PUSSESERĖ: Bohema...
JIS: Nagi, pakelkite taures, dar po stiklą (bučiuoja Godą). Už tai, kas visada lieka gražu – moterys.

II scena

Tamsu. Centre apšviečiama tik Godos figūra.
TAI: Paukščiai! Daugybė paukščių! Jie kyla aukštyn nuo vandens sparnais sujaukdami ramų jo paviršių. Jie atsiplėšia garsiai klykdami ir mosuodami sparnais. Jie neskrenda ramiai pro šalį, jie lekia tiesiai į tave, ketindami įsivelti į plaukus!
GODA: Gana. Man patinka paukščiai. Visada patiko. Aš rinkdavau jų plunksnas tikėdama, kad jos išpildo po norą.
TAI: Tie paukščiai  ne tavo! Jie nepildo norų, jie nusineša juos ant sparnų į nebūtį, į juodą skylę, kurioje pradingo tavo laikas!
GODA: Mano laikas žengia kartu su manimi.
TAI: Tu melagė! Tavo laikas įstrigęs skylėje! Jis tylus ir nebylus, jį slepia žolė ir pelėsiai! Jis seniai išplautas ežero ir nuglumintas jo akmenų!
GODA: Mano laikas žengia kartu su manimi...
TAI: Tu nepriklausai savo laikui! Jis beveidis, kaip žmogus tamsoje ir nepasiekiamas tau, kaip paukščiai!
GODA: Tie paukščiai man pažįstami. Aš galiu duoti jiems maistą iš savo rankų!
TAI: Tie paukščiai ne tavo! Jie niekada neįsileis lesinami! Jie pakils nuo vandens pagrobdami tavo laiką ir nuneš šalin!
GODA: Aš niekada sau nemeluoju...
TAI: Jis pakibs tarp vandens ir dangaus ir tu niekada jo nerasi.
GODA: Mano laikas priklauso tik man!
TAI: Vanduo nebe tavo! Jį užvaldė paukščiai, jame skęsta jos legenda!
GODA: Jis kvepia ajerais ir lūgnėmis.
TAI: Vanduo dvokia maita! Balti paukščiai pakyla nuo jo primindami drobę!
GODA: Palik mane!
TAI: Jie velka ją dangumi!
GODA: Palik mane!
TAI: Pakilę paukščiai stebi jos rugių lauką, kuris vilnija auksu! Kruša jo nesunaikino! Ji padarė jį stipresnį! Jie žvelgia į jį iš aukšto, dengdami balta drobe. Jie meta plunksnas ant jos, ne ant tavo lauko, ir žydi jose ne tavo aguonos! Jų svaigus raudonis įkaitina kaip ugnis ir jį norisi liesti pirštų galiukais dar ir dar kartą! Jų stiebais ropoja boružės, jų žiedus lanko bitės, medus suneštas iš jos lauko!
GODA: Aš neturiu savo lauko!..
TAI: Jis skurdus kaip ražienos! Jame dera tokie pat javai, tačiau jie neduoda vaisiaus!
GODA: Gera sėkla duoda gerą vaisių. Laukas atsigaus!
TAI: Tu vėl meluoji!
GODA: Leiskite man auginti mano rugių lauką! Sulaukti mano vasaros derliaus! Leiskime man! Leiskite man!                                               
TAI: Paukščiai... jie taip laisvai pakyla ir išskėtę sparnus neria aukštyn, kad atrodo, jog jų visai neveikia gravitacinė  žemės jėga. Jie pjauna dangų savo sparnais ir net nepalieka jame žymės, lyg būtų ir neskridę. Jų keliai laisvi ir nematomi ir jie suplaukia į ją, kaip upės ir ji tokia gili, kad dugnas tamsus ir nematomas. Ten  slepiasi paslaptis, kurios jau nepamena ir kurios jie nepasiekia. O upės teka vis gilyn ir jos vidus prisipildo vandens ir siekia viršūnę lyg norėdamas išsilieti. Jie nutupia atsigerti, ir tu pavydi jiems vėl prasidėsiančio polėkio, to kelio į viršų, tos erdvės, kurią jie nupieš savo plunksnuotais sparnais kaip rankom. Debesis, kelius, medžius šalia jų ir einančius žmones... jie vedasi vaikus, jų veidai linksmi ir saulėti, lyg niekada nematę baimės. Jie juokiasi ir jų juokas atnešamas vėjo skamba kambary kartu su krištoliniais varpeliais. Jie laikosi už rankų ir tolsta tolyn, kol paukščio sparnai neišpiešia naujų upių ir jūrų. Jos banguoja rugiais, kurių spalva vėl primena  ne tavo plaukus. Juos ir taip supdavo vėjas, kai jo pirštai išplėšdavo iš kasų raištelius ir nunešdavo pakabinti ant liepos medžio. Jie ten tebekabo, o rugiai toliau vilnija plaukais, glostomais vėjo. Jų švelni spalva primena auksinį medų, kvepiantį žiedais iš pažįstamų pievų. Jie įsipainioja ir paklysta tarp auksinių rugių varpų. Raudonos aguonos kaip ir tavo lūpos, mėlynos rugiagėlės, kaip ir tavo akys.... auksiniai rugiai vilnija žemyn iki pat miško ir tu juos matai savo mėlynom gėlių akimis ir lieti raudonomis aguonų lūpomis. Bučiuoji kojas, kai basom pasileidi per gyvą banguojantį lauką ir susiliejus tampi viena tu ir jis, jis ir tu, ir ji... Jas apipina tavo kasos, jos glosto blauzdas, o jose esančios usnys kanda kaip žodžiai, kurie slepiasi toje gelmėje, į kurią nepatenkama. Jų pilna visur, jas slepia tavo plaukai giliai po savim ir savyje.
GODA: Palikit mane! .. (Po pauzės) Mano paukščiai balti. Jų plunksnas nudažė sniegas. Jis ištirpo virsdamas nebūtimi, bet paukščiai liko gyventi. Jie švarūs kaip baltas popieriaus lapas, kuriame galiu pradėti rašyti savo... savo  istoriją...
TAI: Tu niekada nepagausi laukinių paukščių, neprijaukinsi jų, neišmokysi lesti iš tavo rankų. Į tavo rankas niekada jie nebers baltų plunksnų. Jie niekada .. . niekada nebus tavo!
GODA: Man nereikia jų turėti. Galiu grožėtis jais iš tolo.
TAI: Jie ne tavo akims. Jos ne tokios mėlynos ir jos nesvaigina dangumi! Jos suterštos pilkumos ir beveidžių žmonių!
GODA: Ne! Jie mano! Jie balti man!
Tas pats apšvietimas, centre Goda,  šalia jos vyras.
GODA: Jie balti man... kaip sniegas. Ne ką tik iškritęs, bet iš viduržiemio, globojamas šalčio.
JIS: Tau reiktų pailsėti. Vos atvažiavusi čia tu kaip nesava.
GODA: Man nepatinka čia. Aš tau dažnai tai kartoju, tik tu negirdi.
JIS: Aš stengiuosi tave suprasti.
GODA: Tavo pastangų man neužtenka. Ši vieta mane slegia.
JIS: Manau. Tu šauki naktimis vydama šalin slogius sapnus.
GODA: Jie manęs nekankina. Aš gerai nepamenu, kas juose. Matau paukščius... jie balti kaip popieriaus lapas ar dar dažų nepabučiuota drobė, kurioje slypi dar nepažintas gyvenimas.
JIS: Tai tik išgyvenimai iš vakarykštės dienos. 
GODA: Mano paveikslas balta drobė. Lyg palytėta jų sparnų. Keista, kaip senovinėje baltų sakmėje apie nelaimingos dvasios reinkarnavimą į paukštį.
JIS: Nieko apie tai negirdėjau.
GODA: Nužudytieji virsdavo paukščiais ir medžiuose laukdavo grįžtančiųjų.
JIS: Naktiniai kliedesiai. Miegok.
GODA: Nebeužmigsiu. Pats žinai.
Jis atsikvepia, apglėbia moterį.
JIS: Rytas dar toli.
GODA: Aš vis pagalvoju... matau save balta suknele, einančią paežere tarp tų baltų paukščių. Jie suka ratus aplink, o aš jaučiu nepaaiškinamą svaigų nerimą. Žolė bučiuoja basas kojas, glosto iki pat kelių, rasa šaltutėlė, bet man gera. Mano plaukai palaidi, plaikstosi kaip paveiksle. Aplinkui pieva, pilna geltonų pienių. Eitumei iki galo iki krašto, iki pat ežero, o ten vėl paukščiai. Jie pakelia ant sparnų ir neša tolyn, o nuo suknelės varva kraujas. Raudonas kaip aguonos, krisdamas virsta žiedais ir krenta į vandenį.
JIS: Negalvok. Miegok.
GODA: Gal tie sapnai ne šiaip? Maniau kankino, nes daug dirbau, bet jie nesiliauja ir čia. Jie seka paskui kaip pririšta virvė.
JIS: Apšikta pririšta virvė norėjai pasakyt.
GODA: Aš rimtai.
JIS: Jėzau! Goda, ketvirta valanda! Tu man pasakoji apie sapnus!
GODA: Aš noriu tavo vaiko.
JIS: Kaip kaip?
GODA: Vaiko. Kiekviena normali moteris, kuri išsaugojusi savy motinystės instinktą nori vaiko.
JIS: Aš žinau, po velnių, kad kiekviena moteris nori vaiko! Kuo čia dėta tu?
GODA: Aš moteris...
JIS: Nesakiau, kad ne moteris, klausiu kodėl dabar? Goda, mes neseniai kartu.
GODA: Savo du vaikus tu jau turi. Aš noriu mūsų vaiko. Vaiko, kuris būtų nuo tavęs.
JIS: Dar anksti galvoti apie mūsų vaikus.
GODA: O kodėl anksti? Mano laikrodis tiksi.
JIS: Tu jauna moteris.
GODA: Jauna, bet laikas greitai bėga. Aš jaučiuos kaip nevaisinga ankštis. Šalia manęs vaikai, kurie ne mano, atiduodu jiems savo rūpestį taip, kaip saviems.
JIS: Taip ir turi būti. Atiduok, jie to verti. Man nereiktų moters, kuri būtų nerūpestinga mano vaikams.
GODA: Bet tai ne tas  pats. Nesakau, kad nemylėsiu jų... nesuprask neteisingai, bet aš noriu savo kraujo.
JIS: Daugiau vaikų aš nenoriu. Bent kol kas.
GODA: Aš paskaičiavau. Jei pradėtume dabar, jis gimtų  po žemės ženklu globojamu Veneros. Šio ženklo žmonės būna gražūs, harmoningi, jie turi tvirtą valią.
JIS: Skaitei horoskopus? Netikiu aš jais, ypač kevirtą ryto.
GODA: Ar žinai, kad Šekspyras gimė po jaučio ženklu? Ir Balzakas?
JIS: Žinau, kad gimė Leninas. Nori tikio, kaip Leninas?
GODA: Aš kalbu rimtai! Turėtume mažą berniuką arba mergaitę.
JIS: Goda, pamiršk tai bent šiandien. Leisk išsimiegot.
GODA: Miegok. (Nusisuka)
TAI: Mano mūza dar miega po mėtom ... ir sapnuoja sapnuoja sapnus tokius didelius, kvepiančius liepom...
JIS: Ką?
GODA: Miegok.


III scena

Nedidelis kambarys palėpėje, aukšti langai iki pusės dengiami sunkaus tiulio užuolaidų. Kambario centre vienintelis molbertas, paveikslas nusuktas į kambario vidų. Moteris sėdi kambario gilumoj, vos prisidengus, vyras  tapo.
TAI: (žodžiai visada skamba už kadro lyg būtų kažkieno mintys) Aš šoksiu tavo rudeniui, nes mano akys yra pilnos tavęs, o laukimas prisipildęs tavo pėdų. Rinksiu jas eidama po lietumi ir skubėsiu, kad to nepadarytų kitkas. Aš surakinsiu tavo lūpas tyla ir vėjas nusineš žodžius, kurie duš į plytų sieną, kaip jūra dūžta į pakrantės akmenis, kuriuos nugludina bežadis laikas. Padarysiu laiką savimi, akmenims nebūna liūdna. 
GODA: Kodėl klausi, kodėl tavo žmonės turi tiek daug veidų? Juk jie bespalviai, kaip medžiai žiemą. Tėra juoda ir balta, o tu tapai spalvomis. Kartais, kai purvas susilieja su sniegu ir ištęžta balomis, dar lieka purvo, kurį vadiname pilkuma. Tu žaidi spalvomis mėginant iš šešėlių išgauti spalvingą mozaiką, tačiau tai sukelia juoką. Apgailėtina. Tai lyg senmergės pasišaipymas iš ištekėjusių draugių ir keisto vyrų būdo. Kartais tu negali įžiūrėti net jų veidų, jie susilieja į visumą ir lieka tik pilka dėmė, kuri plečiasi nuo laiko ir praryja viską, kas gyva. Ji susiurbia tave su visomis tavo spalvomis ir tu tampi tos didelės dėmės dalimi. Joje nustoja egzistuoti ego ir pranyksta laikas.
JIS: mano mūza vėl kalbasi pati su savimi? Gerai. Man patinka, kai tavo mintys skamba garsiai.
GODA: Atsikėliau anksti, tu dar miegojai. Išvirsiu tau kavos.
JIS:  Ne, nereikia (sulaiko ją atsuktą į paveikslą). Toks gražus rytas. Leisk tave tapyk. Nenoriu leisti sau sutrukdyti šią akimirką.
GODA: Nepastebėjau, koks jis. Užuolaidos veik užtrauktos.
TAI: Mano vasara visada kvepia medumi ir liepomis.
GODA: Šviesos man pakanka.
JIS: Tau taip atrodo, o aš matau tave kaip šešėlį.  Tavo portretui trūksta spalvos. Ekspresijos. Veržlumo. Jo nesukursi prieblandoje. Noriu, kad jis trykštų gyvybe.
TAI: Kam ieškoti gyvųjų tarp mirusių?
GODA: Man rodos, jog viskas gerai. Jam visko pakanka, gal net per daug. Kitaip jis bus nenatūralus.
JIS: (Sulaiko jos veidą rankomis) Pažvelk į veidrodį.
GODA: Matau.
JIS: Matai ką?
GODA: Save matau. Ką dar jame galiu matyti?
TAI: Tavo rudenėjančią vasarą kvepiančią viržių medumi, banguojančią rugių jūrą, jūroje mėlynuoja rugiagėlės ir krauju dega aguonos.
JIS: Juk sakau, kad trūksta šviesos. Trūksta ekspresijos. Polėkio. Aš atitrauksiu užuolaidas.
GODA: Ne! Palik! Man skauda akis. Šiąnakt mažai miegojau.
TAI: Jos įskausta žvelgdamos į svetimą rugių lauką.
JIS: Tada šiandien nereikėtų tapyti. Tu jį darkai.
GODA: Juk nori suspėti iki šventės, jau liko nedaug.
JIS:  Skubėti negalima. Pažiūrėk: šitie plaukai, šitos aukso garbanos. Jos pilnos gyvybės, ji turi matytis kiekviena teptuko potepyje.  Nuo pradžių iki pat jų galiukų.  Vilnyti turi kaip išsiveržusi upė, o dabar jie styro kaip šiaudų kupeta. Jiems trūksta aukso, o lūpoms raudonio. Tapyti jas tenka taip, lyg iš jų būtų išsiurbtas visas  kraujas. Ar tokią matai save veidrodyje?
TAI: Kraujas neteka negyvose gyslose lygiai kaip neduoda vaisiaus blogas aguonos grūdas. Ir jo neišdygsta daigas, kurį laikas papuošia vaiskaus raudonio žiedu.
GODA: Tavo mūza nėra tobula.
JIS: Pataisysiu. Įpūsk lūpoms gyvybės, tegu jos dega kaip aguonos. Jų vaiskus raudonis turėtų uždegti tavo išdžiūvusias ražienas, kurių auksas įsipynęs į palaidas garbanas. Tegu jis liepsnoja. Tegu ugnis paliečia kūną ir nudegina šalta ugnimi, kurios nežaloja laikas. Noriu, kad jame įkalintum jaunystę, kad jos nepaliestų laikas – nei aukso plaukų, nei aksomo odos, nei aguonų vaiskumo lūpų.
GODA: Tu nori, kad paveikslas būtų gražesnis už tavo mūzą. Nėra tiek spalvų, kiek tu nori į jį įdėti. Jos susilies į pilkumą, tai būsiu nebe aš.
JIS: Ar tavo plaukai ne aukso spalvos? Nevilnija žemyn kaip upė? Kas tau liepia kaskart juos susirišti? Išlaisvink, įpūsk jiems laisvės.
GODA: Išteplioti juos dažais?
JIS: Tapyti juos reikia auksu, net jei taip nemanai. (juokiasi) Tikrai. Man patinka jų purimas. Jų spalva. Nei per ryški, nei per blausi, kaip rugių.
GODA: Jau tai sakei. Jie nutriušę kaip ražienos, ką čia benutapysi. Ir veidas šešėlyje. Jis slepia laiko dėmes, bet man tai patinka. Nenoriu daugiau šviesos, ji išduoda kiekvieną posūkį.
JIS: Ar privalau juos rodyti?
GODA: Tada tai nebūsiu aš. Aš iš karto sakiau, kad kvaila mintis tapyti portretą. Abu mes matome skirtingus žmones, abu žvelgiame kitaip tau reikia žėrinčios moters, kuri žvelgtų iš drobės pamynusi laiką, aš nenoriu praleisti nei vienos detalės. Geriau būtų tapyti pievą, pilną geltonų pienių arba aguonų lauką.
JIS: Tavo nuotaika šiandien bjauri. Man nepatinka tie šešėliai, kaip sau nori.
GODA: Jie tik prieskonis būčiai. Kiekvienas jų turime, tik ne visi nešiojame ant veido.
JIS: Ant veido? O kur dar?
GODA: Viskas laikina.
TAI: Kiekvieną vasarą užklumpa lietūs. Ji nuvysta pažliūgdama po kojomis nebyliomis pėdomis, išmėtomomis praeivių.
JIS: Tai kam dar darkyti paveikslą?
GODA: Jei ir taip viskas sudarkyta? Aš nebežinau, ką tapai, tą moterį, ar mane. Toji drobėje nebe aš.
JIS: Ne? Tai kas ji?
GODA: Kas tik nori. Gal mūza.
JIS: Mano mūza tu, ieškoti jos drobėje man nereikia.
GODA: Aš pavargau varžytis. Mano mintys pilnos tavęs, o tu pamišęs dėl šito paveikslo.
JIS: Vis tik atitrauksiu užuolaidas. Tavo odai trūksta saulės, ji išblyškusi kaip šešėlis, o mintys sunkios kaip betonas. Tau reikia prasiblaškyti. 
GODA: Ar ne tokią pavargusią ir išblyškusią pamatei mane studijoje? Ne prie tokios priėjai kavinėje? Pameni, kvepėjo liepomis?
JIS: Aš mačiau ugningą moterį auksiniais plaukais, kuri atrodė gyvesnė už bet kurią kitą moterį.
TAI: Mano vasara visada kvepia medumi ir liepomis.
GODA: Ta mūza kiekvieną rytą  nedėvėjo chalato, neatsikeldavo susišiaušusi kaip po atominio sprogimo ir jai kiekvieną mėnesį nesikartodavo tas pats varginantis ciklas. Tobulybė subyra vos ją palietus kasdienybei ir ji trapi kaip kiniškas porcelianas. Pats žinai, kad didžiausia romantikos priešė yra kasdienybė.
JIS: Todėl ir noriu, kad moteris paveiksle kvepėtų vasara. Kad ją primintų kiekvienas jos kūno lopinėlis. Tavo akys juk tokios gilios, vien pažvelgus į  jas jos užburia savo jūra. Ar sunku įmaišyti daugiau melsvos? Ne.
GODA: Tu šiandien ne per svajingai nusiteikęs? Gerai, nutapysi man rugiagėlių akis, aguonų lūpas ir auksinių rugių plaukus. Nori vasaros  veide?
JIS: Vasaros tavo veide.
GODA: Be šešėlių ir be laiko dėmių? Nutapyta vasaros moteris (juokiasi). Bohemos moteris. Ji kvepės medumi ir rugių ražienomis, jei to nori.
JIS: Mhm. Nuo to tau reikėjo ir pradėti.
TAI: Mano vasara visada kvepia medumi ir liepomis.
GODA: Aš pavargau varžytis su paveikslu. Aš pasiduodu.
JIS: Tau nereikia su juo varžytis. Tai tik atvaizdas drobėje.
GODA: Kuris užvaldė  tavo mintis. Kiekvienas žodis pilnas tikėjimo juo, kiekvieną sykį praeidamas pro jį stengies užuosti jos kvapą.
JIS: Tu išsigalvoji. Kaip kiekviena moteris reaguoji per audringai į bet kokią kritiką. Be reikalo.
GODA: Gali būti. Aš pavargau. Manau per daug skubėjau.
JIS: Galėsi atsipūsti. Išvažiuosim už miesto, svečius jau pakviečiau pats.
GODA: Kodėl už miesto?
JIS: Ant ežero kranto, sodyboje, švęsti yra kur kas geresnė mintis nei mieste.
GODA: Tyčia tai padarei? Žinai, kaip jos nemėgstu.
JIS: Ne, pamaniau, kad visiems ten bus geriau. Vaikams reikia gryno oro, kelios poilsio dienos tau išeis į naudą, gausi saulės, o šokinėti nuogiems ir girtiems į ežerą kur kas geriau, nei mieste per langą.
GODA: Vaikai ir čia pakankamai ilgai būna lauke.
JIS: Iš kur tu gali žinoti, kas jiems geriau, nesi jų motina, nežinai, kaip buvo auklėti.  Anksčiau jie ten žaisdavo valandų valandas, dabar išeina tik retsykiais, o tai kur kas geriau nei televizorius, kompiuteriai. Oras sveikata.
GODA: Aš moteris. Kiekviena moteris turi motinišką instinktą.
JIS: Užauginsi juos lepšiais tokiu savo rūpesčiu.
GODA: Manai, kad negaliu auklėti tavo vaikų?
JIS: Nesakau, kad negali, tiesiog perdedi!
GODA: Jiems reikia paduoti pusryčius...
JIS: Jie jau pavalgė. Nereikia.
GODA: Aš... vis tik išvirsiu tau kavos.
JIS: Geriau šiandien pagamink ką nors ypatinga. Šiandien sulauksim mano pusseserės. Priekabi boba, pati pamatysi. Nepasakok daug, kitaip žinos visi, geriau taktiškai nusileisk. Beja, drabužiai praeito šimtmečio, bet madingi, tai taip pat turėtum atsiminti. Visa kita niekai, tau paaiškins pati.
GODA: Jau šiandien? Tu manęs neįspėjai!
JIS: Ji pati įspėja tik paskutinę minutę. Ir, sakau, pakankamai priekabi, žinok tai.
GODA: Ar turėčiau elgtis kaip nors ypatingai?
JIS: Mano moteris visada ypatinga.  Tiesiog būk savimi.
GODA:  (rengiasi) Tada šitą šiandien jau baigiam. Liko visai nedaug, tiesa?
JIS: Tik keli paskutiniai potepiai. Galėsim pabaigti jį prie ežero.
GODA: Imsi paveikslą kartu?
JIS: Žinoma. Juk tam jį tapau.
GODA: Jei tave įkvėpsiu, gal  baigsi jį kur kas anksčiau?  Ir paauksinsiu plaukus, ir parausvinsiu lūpas. Jos švies kaip aguonos, o plaukai spindės auksu, kuris vilnija per prinokusias rugių varpas. Jų šilkas primins jūrą. Brauktum ją ranka, o ji praslįstų tarp pirštų ir nušiurentų šalin lyg ko bijodama.
JIS: Geltona vilnijanti rugių jūra, o joje rugiagėlės ir aguonos.
TAI: Mėlynos akys  kaip jų žiedynai ir raudonos lūpos, kaip aguonų kraujas.
JIS: Eik virti kavos. Tu man žadėjai.
GODA: Paslėpsi?
JIS: Taip.
Moteris žengia šalin, jis dar ilgai žvelgia į paveikslą, tada uždengia drobe.

IV scena

Balsas sklinda iš už kulisų.
PUSSESERĖ: Ei?! Aūū!? Kas per svečių sutikimas?! Namai vieni, nešk ką nori! Durys atlapos! Name kaip po choleros epidemijos! (pasirodo moteris nešina lagaminu ir puokšte rausvų gvazdikų. Drabužiai neatitinka laikmečio mados, buvę prašmatnūs, dabar gerokai padėvėti). Kaip visada namai ištaigingi. Ir tokie šviesūs!  O užuolaidos! Ajaj.... (nutrenkia lagaminą, paėmusi apžiūrinėja vazą) Ei?! Tiulis?
Vidun žengia šeimininkas.
PUSSESERĖ: Oi!.. Mano mielas! (Apglėbia, demonstratyviai bučiuoja skruostus) Ir visai nepasikeitęs! Jauna žmona vyrui tik į naudą, žiūrėk, kaip tave prižiūri! Tik neaišku, kaip ten kiti reikalai, a?..
JIS: Na... nesiskundžiam, nesiskundžiam.
PUSSESERĖ: Na gi, pasisuk, leisk pažiūrėti, kaip nauja pati tavim rūpinas! Įmitęs!
Vidun žengia Goda.
GODA: Girdėjau balsus.
JIS: Čia ji. Ką tik atvyko. O čia Goda.
PUSSESERĖ: Maniau nepristatys niekada. Vaikeli, tu panaši į angelą. Ir dar tas vardas, Goda... Kaip koks pastovus troškulys vyrui. Goda! Amžinas troškimas! U ti ti... (taikosi pačiupinėti skruostus, Goda išsisuka).
GODA: Tikrai? (ironiškai šypteli). Man daug apie jus pasakojo.
PUSSESERĖ: Oi, ką čia galėjo pasakoti, kai metus ar daugiau nematai. Moteris kaip moteris. Kaip visos.  Na ne, visos, kai kurios būna vištos. Bet ne apie tai... Tiesa (paduoda gėles), geriau anksčiau, bet negi slėpsiu dabar nuo tavęs. Jis turi gerą skonį, visada taip sakiau, tu tokia dailutė.
GODA: Na ne tokia jau čia ir dailutė... Dėkui. Taisykitės, kelionė buvo sunki? Turbūt pavargot? Išvirsiu jums kavos.
PUSSESERĖ: Nori pasakyti, kad mano amžiuje keliauti jau sunku? Ne ne, aš kaip raketa, kad imčiau skųstis nesulauksit, tik jau ne kavą gert, nebent norėtum, kad greičiau kojomis į priekį išneštų. Man jau tik pienuką su medumi...
JIS: Kur jau. Konjakas tokia proga irgi tinka. Po šlakelį. Abiem, a? (Ima švarkelį).
PUSSESERĖ: Ne ne, palik! Man ir su juo gerai. Čia toks skersvėjis, nenoriu, kad perpūstų. Vasaros vėjai tokie nepatikimi, atrodo šilta, o tuoj, žiūrėk, radikulitas. Man gerai ir taip.
JIS: Mano miela pusseserė persirgus turbūt visomis ligomis, tad nesistebėk.
PUSSESERĖ: Ai ai, tu jaunesnis už mane, sulauksi mano metų... O va brendžiuko kraujagysles praplėsti neatsisakysiu. Ypač gerai, kai šaltas. Maloniai nuteikia gomurį.
JIS: (ironiškai) Ir įtaiso anginą.
GODA: Na liaukis.
JIS: Taisykitės, atnešiu.
PUSSESERĖ: (Taisosi minkštasuoly) Tai jau mes įsitaisysim. Ir aš ir visa mano persona nongrata. (Juokiasi) Atvykome abi.
GODA: Kaip kaip?
PUSSESERĖ: Sakau, aš ir mano persona – mes dviese. Ai,  namus gerai prižiūrit, niekas nepasikeitę: ar šiandien atvažiuok, ar prieš metus, net daiktai ten, kur buvę.
GODA: Na taip, jie turi savo vietas.
PUSSESERĖ: Aha, atpažįstu jo tvarką, kaip armijoj, nei žingsnio į šalį, o tai meno žmonėms labai nebūdinga, maniau, turėjo apželti, užsiauginti arklio uodegą, ilgesnę nei pats arklys, nusirūkyti, nusigerti, o čia še tau menininkas. Dar negyvenai su juo, viskas jau buvo taip sudėta.
GODA: Taip, šitaip daiktus palikti norėjo jis.
PUSSESERĖ: Matau, kas pirmu smuiku griežia. Negerai vyrus ant galvos užsileist, aš sakau, moteris turi laikyt visus tris kampus, o vyrui tas ketvirtas. Kas šluotą kampe laikys? Kaip muziejuje dabar... Na, leisk dar į tave pasižiūrėti. Man sakė, kad daili, bet netikėjau. Jo skonis, beja, buvo visada geras. Išsirinko labai panašią į savo buvusiąją žmoną. Teisybę žmonės kalba, kad vyrai ieškosi panašių į motinas, o po to į pirmas žmonas.  Genai kažkokie ar įprotis, nežinau.
GODA: Kristinos aš nepažinojau.
PUSSESERĖ: Matai... Patiko matomai. Ieškojo tokių pat šviesių plaukų, gilių akių. Rado panašią. Va, traukė jį visada blondinės, nors tu ką! Oi, kur tas mūsų brendžiukas? 
TAI: Ištirpusių paradas kaip kine bespalviam: tu-čia, jis- čia tu. Berinksi savo pėdas, tirpstančias ore, nes gatvėj jas surinks kiti.
JIS: Čia čia!.. (įneša taures). Mano mieloms moterims dievų nektaras.
PUSSESERĖ: Tik to nektaro prisiragavus būna labai blogai. Iš karto susuka, o rytą sopa galvą.
JIS: Na, saikingai galima visko.
PUSSESERĖ: Taip taip, visada sakiau, senas brendis geriau ir už jauną vyrą.
JIS: Už tatai ir likot senmerge, mano mieloji.
PUSSESERĖ: Oi, mielas mano, vyrai myli tol, kol šilta ir nauja, o kai meilės nereikia, gerai ir mišrainė. Tik jau tada nebūna, kas ją daro. O į senatvę tai net pavojinga. Apie tave kalbu, plaukai smilkiniuos jau matau šarmoja.
JIS: Šarmoja. Truputį. Bet nuo to niekas nesikeičia, mišrainę man daro Goda.
PUSSESERĖ: Žilė galvon, velnias uodegon! Iš kur jis ton skylėn nelįs, jei tokia moteris?!. Atvažiavau pažiūrėti, maniau susiradai šįkart pelytę, o čia še, antrą Kristiną namo parsivedei.
JIS: Prašyčiau...
PUSSESERĖ: Gerai gerai, nėra ko rūstaut. Šaunuolis, kad dar jaunos moterys žiūri, į mane, seną karutį, tik gydytojas gali pasižiūrėt, kad diagnozę nustatytų, arba duobkasys, kad žinotų kiek iškast. Bet dar užtat šį tą moku. Jums pasisekė, atvažiavau anksčiau, padėsiu jaunai šeimininkei virtuvėje. Juk neišvysi?
GODA: Na ačiū, šeimininkė visada pravers, bet jau pasirūpinome, pasamdėm šeimininkę, be to šventė bus sodyboj, ne čia.
PUSSESERĖ: Šeimininkę?! Juokaujate? O kam tas išlaidumas, ar pati bloga šeimininkė?
JIS: Ji turi kitų rūpesčių.
PUSSESERĖ: Na taip, du vaikai, juos reikia prižiūrėti, tada dar vyras, dėmesį reikia paskirstyti po lygiai, nei daugiau nei mažiau. Duosi jo daugiau vaikams, vyras supyks, nes vyras irgi mažas vaikas, skirsi vyrui, kentės atžalos. Reikia rasti tą aukso viduriuką, o dar namai, na bet visada taip būdavo, bet moterys suspėdavo.
JIS: Aš taip norėjau. Ji dar turiu pabaigti tapyti paveikslą. Goda man pozuoja. 
PUSSESERĖ: O kam tas paveikslas?
JIS: Noriu, kad iki jos gimtadienio jis būtų baigtas.
PUSSESERĖ: Tai keistuolis. Žmonai papuošalus reikia dovanoti, gėles, kavą rytą į lovą kartais atnešti, kokį žodį gerą iš serialo išmokti ir progai esant pritaikyti. Dinozaurai jūs! Įsivaizduojate, kad visas šeimyninio gyvenimo grožis yra tada, kai dvokia jūsų kojinės, o jūs to nejaučiate, nes žiūrite televizorių ir gurkšnojate alų, kuris tą kvapą nustelbia. (Svajingai) O mums, moterims, kartais taip trūksta romantikos, dėmesio... kad pastebėtumėte naują šukuoseną, ir ne tik tą, kuri primeną sprogimą makaronų fabrike. Kiek mes dėl jūsų vyrų nepadarome, ryjame lūpų dažus, žalojamės aukštakulniais, varstomės į ausis kažkokius gelžgalius, laikomės dietos, nors mielai prisirytume saldėsių, maukšlinamės nepatogius drabužius, galų gale gimdome, nors ir jūs būnate kalti! .... Vyrai jūs, vyrai... Bent šiek tiek jums to, išnyktumėte nuo žemės paviršiaus kaip reptilijos. 
JIS: Jūsų šukuosena nesikeičia jau kelis metus.
PUSSESERĖ: O ką aš sakau! Tu net peruko nepastebėtum.
JIS: Jūsiškį atpažinsi iš tolo.
PUSSESERĖ: Keista, kad nesat įrašyti į Raudonąją knygą tarp baigiančiųjų išnykti ir itin lepių.
GODA: Nesiginčykit, skųstis negaliu, jis tikrai pastabus.
PUSSESERĖ: Vaikeli, vyrai pastebi tik keliais atvejais gyvenime, aiškinu: kada iššoki jiems priešais mašiną, kai ištuštini kišenes, dar tada, kai moteris ne jo ir kai ji jau nebe jo.
TAI: Aš šoksiu tavo vasarai, nes mano akys yra pilnos tavęs, o laukimas prisipildęs tavo pėdų.
JIS: Aš matau, jūs jau imate susibičiuliauti, deja, negaliu jūsų čia ilgai klausytis.
PUSSESERĖ: Kaip visada darbas, darbas, darbas...
JIS: Taip, taip, taip. Deja, prieš mūsų baliuką  turiu šį tą būtinai užbaigti.
PUSSESERĖ: Gali neskubėti. Mes čia turėsim apie ką paplepėti tarp mūsų mergaičių. Beja, tikiuos pamatyt ir tavo atžalas, paskutinį kartą kai mačiau dar buvo visai varvalai.
JIS: Kaip visų gerų tėvų geri vaikai sužiūrėti, pavalgę ir atsigėrę.
PUSSESERĖ: Oi, na taip, visi į tėvą...
Bučiuoja žmoną, eina lauk.
JIS: Iki.
PUSSESERĖ: Ir labai gerai. Atsigavo po motinos mirties?
GODA: Jie mažai apie tai kalba. Ypač jaunėlis.
PUSSESERĖ: Na kur tau kalbėsis?.. Vaikams dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo, skaudu. Ką ten vaikams, ir tėvui skaudu, daug išgyveno, todėl man ir keista, kad taip greitai tave susirado. Ar judu seniai pažįstami?
GODA: Ne. Susipažinome po jos laidotuvių.
PUSSESERĖ: Na gal ir nesistebiu, kad rado sau moterį taip greitai. Tu tokia panaši į Kristiną. Jau sakiau, plaukai, lūpos, smakras, akys, net oda. Tiesą pasakius, ta jo moteris buvo svajoklė. Man nepatiko. Nebuvo tokia rimta. Galėdavo pasileisti toje sodyboje laukais ir lėkti basa per žolę, vienmarškinė, palaidais plaukais. Vyrai į ją žiūrėdavo liežuvius iškišę, taip ir suvystė savo vyrelį. O dabar atrodo, kad šiuose namuose niekas nepasikeitė, net jos daiktai tose pačiose vietose. Čia kaip koks jos mauzoliejus.
TAI: Tavo auksas ne mano ir tavo akių gelmė neskandina taip, kaip manoji.  Ji šalta ir joje jau sustingo laikas. Ji atsiduoda pelėsiais ir drėgna žeme, kurią tau išpureno artimos rankos.
GODA: Nemanau, kad esu į ją panaši.
TAI: Tavo žmonės beveidžiai. Jie pakyla iš kapinių tylos ir susilieja į pilkumą, kurioje nėra rugių jūros. Joje nėra rugių aukso, kurį galėtum liesti ir kuris tau byrėtų tarp pirštų kaip auksinis ežero pakrantės smėlis. Jų varpos bevaisės ir styro tarp nuskurdusių ražienų. Tas auksas ne mano! Jis neneša man džiugesio. Juose nėra aguonų. Jų raudonis ne mano lūpų. Vasara nenudažė jų raudonai ir jų saldumas nesvaigino tavęs taip, kaip prisirpę avietės. Laikas išsiurbė iš jų lūpų gyvastį ir netikrą blizgesį.
PUSSESERĖ: Ta moteris turėjo savo charizmą. Dievaži.
GODA: Ji buvo graži?
TAI: Sutrypčiau tavo rugius ir palikčiau tik ražienas, kad negalėtum jų paliesti plikomis kojomis. Jie virstų skausmu kūnui palietus kūną.
PUSSESERĖ: Sakau, jog esate panašios. Kur, sakei, tave sutiko? Toje pačioje studijoje?
GODA:  Na taip, tik prie studijos. Kavinėje. Jis ten pietauja kiekvieną dieną.
PUSSESERĖ: Jie susipažinoje toje pačioje kavinėje prie studijos... Ji gėrė kavą, jis gurkšnojo brendį. Diena, kaip šiandien pamenu, buvo vaiski, nušviesta saulės. Pro liepų šakas blykščiojo saulės zuikučiai. Oras kvepėjo liepžiedžiais. Jis pasakojo jai apie jos akis, kurios buvo pilnos gyvybės ir dangaus mėlio.
TAI:  Mano akys pilnos gyvybės ir dangaus mėlio. Joje telpa jo vaiskus aukštis ir neaprėpiamas gylis. Naktį jos šviečia rugpjūčio žvagždėmis...
PUSSESERĖ: Ir plaukų niekada nežabodavo... Jie krisdavo laisvai kedenami vėjo, o kai ji išlįsdavo iš upės, jie susisukdavo į smulkias sruogeles. Atrodydavo, kad visas jos kūnas persismelkęs kvepia vasara. Atsiminiau, vaikeli, net savo vaikystę... (graudžiai) nevaržoma moteris...
TAI: Tavo vasara nebekvepia medumi. Ji nebežydi liepomis ir nebrandina medaus. Jos neaplanko bitės ir į jos medžių šakas netupia paukščiai. Ji išėjo išsinešdama netikrą blizgesį ir paliko ražienas ir sutryptą aguonų lauką. Jos nebemąsina savo raudoniu. Mano vasara kvepia liepom ir medumi, kurį renka bitės.
GODA: Keista, kad ji išėjo...
PUSSESERĖ: Ji ilgai sirgo,  bet iki paskutinės dienos jos tai nevaržė. Atrodė, kad liga jos nebepakirs. Kartą net susimąsčiau, gal buvo kita priežastis.
TAI: Nereikalingą rugių lauką nuniokojo gaisras. Jis nepaliko varpų, neduodančių vaisiaus.
GODA: Girdėjau apie tai, bet ji juk nuskendo...
PUSSESERĖ: Gali būti, arba vargšelė, matomai, nebeištvėrė,  negalėjo pakęsti savo silpnumo.
TAI: Gera sėkla duoda gerą derlių.
GODA:  Nemėgstu tos sodybos. Ten net oras perssisunkęs ja.
PUSSESERĖ: Oras ten kvepia medumi. Dabar pats liepų žydėjimas, o liepų arbata, be kita ko, labai sveika, ypač, kai geriama su medumi. Visada ten nuvažiavus prisirinkdavai liepžiedžių. Beja, pasakysiu tau, vaikeli, nėra ten ko bijoti. Gyvųjų baimintis reikia, ne mirusių.
TAI: Tavo vasaros kvapas visada privilioja bites. Jos ieško medaus auksiniuose žieduose, bet man jie dvokia žemėmis ir stovinčiu vandeniu. Tik man. Jis nemąsina tik manęs, nemėgstančios svetimo medaus, dalinamo veltui su dideliu proveržiu.
GODA: O kas dar galėjo jai atsitikti?
PUSSESERĖ: Aš nežinau. Ji buvo tokia atvira visiems, tokia .. na tokia pilna visų, bet niekas to nežino. Kažin ar iš tikrųjų galėjo būti dar kažkas, bet argi žmogus nurims, jei jau jam duota galimybė pakalbėti, pafantazuoti, tai būtinai tai padarys, čia kaip žolei vanduo.
Beja, vaikai dar nevadina tavęs motina?
GODA: Ne. Vadina vardu. Bent kol kas.
PUSSESERĖ: Ir gerai. Tu jiems ne motina. Nereikia jų versti prievarta. Gerai darai, mergaite.
TAI: Mano žiedai šaukiasi tavo bičių. Nekalink jų. Lai skrenda.
PUSSESERĖ: Kai aš buvau jauna... Oi, kiek vasarų ten praleista... Pirmosios meilės dienos... Pasivaikščiojimai paežere. Nieko daugiau taip nemylėjau. Norėjosi tam vyrui pagimdyti vaikų. Auginti kartu. Bet vyrams mes kaip apatiniai, tinki jiems tol, kol neištįsti į plotį, jų nepridergia arba neišsitampo patys. Graži jauna merga buvau... O tikėjau, vaikeli, gyvenimu, kaip tu tiki. Tau, matai, labiau pasisekė. O aš atidaviau širdį, bet likau viena. O dabar visi tik “senmergė, senmergė”, o žinoti, kaip tai senmergei skauda. Kokia tos senmergės širdis plati, išsitampius kaip trusikų guma, paleidi, o atgal nebeatšoka. Sako, juokiesi, senmerge, iš keisto vyrų būdo ir iš draugužių tekančių, kurios, anot tavęs pablūdo. Gyvenimas, pasak tavęs, menka paguoda, o tu viena vis dar, nes jie neduoda... (graudžiai) Kaip mano mylėta buvo... Meilė gražus dalykas. Tinka jauniems. O po to tai apkarsta kaip pasenęs sviestas. Vejiesi kažkur, stebi svetimus gyvenimus, kurie lekia pro šalį taip, lyg sėdėtum greitajam traukiny ir stebėtumei juos pro langą. Matai, kaip vienus gyvenimus keičia kiti, kaip jie kartojasi...
GODA: Nesigraudinkit. Jis tik juokauja. Kartais gal kiek per grubiai.
PUSSESERĖ: Ateina laikas, kai tampi nebereikalinga niekam. Džiaukitės, rasti vienas kitą yra gražus dalykas, ypač po to, kai tiek daug visko nutikę.  Būti reikalingu didelis džiaugsmas. Neįvertiname to tol, kol nepasijuntame atstumti. Ir negyvenk svetimo gyvenimo. Jis praris tave pačią.
GODA: Kaip gali  praryti svetimas gyvenimas?
PUSSESERĖ: Ar gerai susimąstei, kieno tu gyveni?
GODA: Tik savo.
PUSSESERĖ: Savąjį reikia iškovoti, vaikeli. Velniai nematė, nešk tą kavą.
Goda išeina.
TAI: Ražienose paskendęs kūnas
Alsuoja vasara ir dusuliu,
Auksiniu proveržiu mirties
Tarp nevaisingų varpų kūnų.
Ir glostomos vėjuotų pirštų
Užmigs kartu
Nebylios dienos tavo,
Paskendęs dūmų proveržy
Pulsuos ir mėgausis
Jau tapusiom bekvapėm ūkanom.

V scena

Goda  atsisuka priešais veidrodį,  ima žirkles, žemyn krenta gelsvos plaukų sruogos.
TAI: Juodoj skylėj telpa rugiai. Daugybė rugių. Jie suklojami po kojom ir paliekami džiūti. Iš jų nebus grūdų. Jų varpos nevaisingos ir nesubrendę. Jie išmetami žūti ir jų niekas nepasiges, nebent tavo rankos, kurios įpratę juos liesti. Jie šiugždėdavo tarp tavo pirštų, tu laukdavai derliaus ir kartodavai, kad jo branda tau švenčiausia. Tu liesdavai varpą ir džiaugdavaisi matant kaip ji bręsta, kaip leidžiasi liečiama vėjo, girdoma vandens, kaip sirpsta glostoma saulės. Jos virpėdavo tavo rankose vien nuo prisilietimo ir tu gaudydavai šią akimirką ir gėrėdavaisi ja ir tais žiedais, kurie tarp jų pasipainiodavo. Neskindavai jų, o leisdavai jiems toliau žydėti, o sau toliau jais mėgautis. Ant jų netūpdavo bitės ir nenešdavo iš jų medaus, nes jie buvo tavo, tik tavo, ir visi apie tai žinojo. Tu globojai juos nenuleisdamas savo akių ir neįsileisdamas svetimų, kad jos savo žvilgsniu neliestų dailių jų formų.
Į kambarį įeina pusseserė, sučiumpa ją iš  nugaros, pati suima ranką, laikančią žirkles.
PUSSESERĖ: Tu ką darai?!
TAI:  Tavo rugiai nuvyto, juos per dažnai plaka lietus ir liečia tavo pirštai, kad jie būtų tvirti ir duotų derlių. Jie nulūžę ir nuskurę, jie iškankinti sausros ir vėjo ir jie ne mano! Niekada mano ir nebuvo!  Jie sugulę po audros ir nelankomi bičių, kuriuos juos apvaisintų. Jie neduos derliaus ir tu jais nesidžiaugsi ilgiau nei iki vasaros pabaigos, kada tai bus aišku. Tavo vasara netikra, ji pavogta iš šešėlių, iš beveidžių žmonių, atsiduodančių pelėsiais ir žeme. Ji  ne mano!
GODA: Jie man nepatinko, seniai norėjau apsikirpti, dabar bus puiki proga, daugelis dabar kerpasi trumpai, be to gal jis pastebės, bus sugriautas vyrų nepastabumo mitas. Pats laikas pasikeisti prieš iškilmes.
TAI: Vėjo darkomi  rugių laukai žeidžia širdį. Jų varpos suplakamos su lietumi ir priplojamos prie žemės.
PUSSESERĖ: Kodėl juos nusikirpai?! Jie buvo tokie gražūs! Neabejoju, kad jam patiko jie tokie.
GODA: Juos tik reikia gražiai sutvarkyti. Tvarkingai sutvarkyti. Jie buvo reti ir man nepatiko. Ataugs tvirtesni ir kur kas gražesni. Nereikia jų gailėtis.
TAI:  Jie buvo kaip rugiai.
GODA: Jie buvo kaip pakulos.
TAI: Tau patinka rugiai, vilnijančios jų pievos ir juose jos lūpos ir jos akys. Tau patinka rugiagėlių melsvumas ir aguonų kraujas. Tu šypsais kai matai tą gyvą pievą ir tavo akys nušvinta. Bet jų neliečia bitės! Jos aplenkia juos iš tolo ir nuskrenda ieškoti naujos pievos, kurios žiedų nesaugo tavo sargai. Jie duoda vaisių, jie kvepia medumi ir jų saldus nektaras atgaivina širdį.
PUSSESERĖ: O kam tu nukirpai juos visus?
TAI: Pažeisti rugiai neduoda derliaus. Jų varpos nederlingos. Jas reikia naikinti.
Goda  trukteli pečiais.  Pusseserė mėgina sutvarkyti plaukus, nulygina galus.
PUSSESERĖ: Beprotė! Kirpti tokius plaukus nuodėmė! Ką dabar su jais galima padaryti? Na ką?!
GODA: Papūsti, pašiaušti, pakedenti. Nesvarbu ką. Noriu, kad jie būtų kitokie. Senoji šukuosena man įgriso.
PUSSESERĖ: Tau nereikia bijoti būti į kažką panašiai.
GODA: Ar aš bijau? Aš nesu į nieką panaši. Tai tik plaukai, kuriuos reikėjo patrumpinti.
PUSSESERĖ: Nesimuistyk, negaliu nieko padaryti, atrodysi kaip apipešiota višta!
GODA: Dabar šukuojasi visaip.
PUSSESERĖ: Šukuojasi, bet nereikėjo šitaip pačiai, galėjai nueiti į kirpyklą, manęs paprašyti. Jaunystėje apkirpdavau visas savo drauges. Augindavomės kasas, po to buvo mados klyksmas plaukus nusitrumpinti ir pasidažyti. Mokėjau viską. Draugės visada prašydavo manęs.  Visada atrodydavome madingai. Gražios buvo dienos. Tada sutikau ir savo pirmąją meilę. Mano plaukai tada dar siekė juosmenį, nešiodavau juos palaidus, leisdavau, kad vėjas laisvai juos draikytų.  Jie jam labai patiko. Jis pats buvo laisvas kaip vėjas. Dėvėdavo baltus marškinius. Mes vaikščiodavome prie ežero tėvų sodyboje. Jis pasakodavo, kaip pastatys mudviems namą, aš rinkdavau liepų žiedus. Buvau graži merga, gaila, neatsivežiau parodyti tau nuotraukų. Kvaila galva, net nepagalvojau, kad tau gali būti įdomu. Žinai, sako, kada baliuje  ant stalo patiekia kavą arba atneša parodyti nuotraukas, tai ženklas, kad reikia eiti namo. Man pačiai būna neįdomios svetimos nuotraukos. Vaidini tada, kaip tau įdomu, o iš tikrųjų viliesi, kad albumas greičiau baigtųsi. Tai, kas jose, įdomu tik tau pačiai. Ten telpa tavo sentimentai, gražių dienų prisiminimai. Tik tavo. O jau aš nenoriu niekam nei įkyrėti, nei gyvenimo pakartinti. Kam gali būti įdomi lengvai pakvaišusi senmergė su visais savo senybiniais marazmais? O gi niekam.
GODA: Jūs toli gražu ne lengvai pakvaišusi.
PUSSESERĖ: Taip taip, mano pakvaišimas daug didesnis (vaiposi). Žinai, vyrai kaip elektros lemputė ar netgi  katinai. Kad ir kokia karšta būna jų meilė, užsidega ji kaip per morčių ir perdega jam vos pasibaigus. Tada lieka tik ištikimybė ir pagarba, arba nelieka nieko. Poros skiriasi riedamosi ir prikaišiodamos vienas kitam tai kas buvo ir kas galėjo būti. O realiai kaltas tik vienas niekada nebūna. O dažniausiai moters kaltė, vaikeli, ta, kad nesuvokia, kad jaukinasi katiną. Morčius – jis meilus geras, laižo tavo grietinę, pasibaigė, sudie, tavęs nebereikia. Grietinė prarūgo, ją laižys nuo kitur ar pas kitą.  Atėjo pavasaris, vėl gali grįžti pas tave. Taip jau yra. O su elektros lempute dar papraščiau, baigėsi galiojimo laikas po trijų metų, taukšt, ir perdegė. Nei paaiškinimo, nei atvirutės.
GODA: Tai jis pas jus negrįžo?
PUSSESERĖ: Negrįžo... Galėjo grįžti, bet negrįžo... Kam man reikia nuvalkioto katino? Kaip dažnai mūsų principai pakiša koją mums patiems. Kai pagalvoju, man reikėjo tik nusileisti ir gal viskas būtų pakrypę kitaip, gal visas gyvenimas dabar bėgtų kaip viena graži vasara šalia kažko... O aš laukiau... laukiau tikėdamasi, kad jis ją pamirš ir pripažins savo klaidą. Tikrai vyliausi, nes, mano manymu, kaltas buvo tik jis. Jis išėjo pas kitą ir turėjo sugrįžti. Bet tada aš jam neatleidau. Man atrodė, kad per daug mane įskaudino. Maniau, duosiu laiko jam pačiam pagalvoti, kaip sutrypė mano jausmus, bet jis vietoje to, kad ilgai galvojo, susirado kitą. Dabar gyvena kitame mieste, kaip katinas laižo jos grietinę, augina anūkus ir džiaugiasi, kad tada daugiau nebesugrįžau į jo gyvenimą. Maniau, jog galiu nubausti jį savo šaltumu, tačiau išėjo kitaip. Gal būt buvau sutikusi savo žmogų, bet jo išlaikyti nesugebėjau. Čia pripažįstu savo klaidą. Taip, taip, man sakė, kad nesielgčiau taip, įspėjo, kad jis gali atšalti, bet gi ar klausys, vaikeli, jaunystė?.. Jaunystė turi sparnus. Ji neina žeme kartu su protu, ji lekia dangumi, svaigdama ir valiūkiškai juokdamasi. Ji daro klaidas ir naiviai tiki, kad tai tik smulkmenos. Vėliau supranti, kad iš tų smulkmenų susideda visas mūsų gyvenimas. Iš pirmo atodūsio ryte, iš išlipimo iš lovos, kriokiančio iš pykčio arbatinuko, kai griūdama leki per iš vakaro sujauktą virtuvę, kad galėtumei greičiau jį nutildyti. Jis susideda iš tavo krėslo prie lango, iš lietaus, kiaurai persmelkiančio paltą, tekančio tau už kaklo, keliančio karštį, ir iš aspirino, kurį geri peršalusi po to lietaus. Ir iš tuštumos, kuri lieka išėjusi žmogui... Toje vietoje nebegyvena niekas. Ji kaip plynvietė po miško gaisro. Žemė patręšta  pelenais, tačiau niekas joje neauga. Ji priimtų sėklą ir išaugintų derlių, tačiau nėra, kas ją pasėja... Galop kartais stabteli gatvėje pamačiusi, kaip eina žmogus, kuris tą tuštumą pasėjo. Nėra kelio nei pirmyn, nei atgal, o tu jautiesi kaip įkaitė, užstrigusi laike ir negalinti iš jo ištrūkti. Ta tuštuma tave užvaldo. Gatvėje tarp beveidžių žmonių imi ieškoti panašių bruožų: veido kontūrų, plaukų spalvos, eisenos panašumų. Jų begalė, bet jie tokie padriki, kad rinkdama po vieną jų nesurinkum visą amžinybę. Jie išsimėtė kaip cirke po visą areną ir valiūkiškai skrieja aplink tave tarsi šaipydamiesi. Ieškai to žmogaus, nors realiai suvoki, kad jis niekada nebus tavo. Svetimi  bruožai gyvena gyvenimą, kurį tu norėtumei paversti jo gyvenimu. Norėtumei, kad viskas grįžtų į savo vietas ir būtų taip kaip buvę, nesvarbu tai tas žmogus ar ne... Bet tie surinkti bruožai niekada nenugyvens kartu su tavimi taip, kaip tu norėtumei. Padarius vieną klaidą, nejučiomis darai antrą, tada trečią, galop išsirutulioja visa jų virtinė ir tu jau nebežinai, kurioje vietoje suklydai pirmiausia.
GODA: Su kitu žmogumi niekada nebus taip, kaip buvę.
TAI: Uždarysiu tavo laiką į vakaro nežinią supančią tylą ir persmeigsiu smilga, kvepiančia žemuogėm ir žiedų medumi, liepų šnabždesiu... ir atiduosiu vėjui. Jis geriau žino, ką su juo daryti.
PUSSESERĖ:  Baisiausia, kad stengiamės padaryti, kad taip būtų. Darome, nors meluojame sau, kad niekada taip nesielgtume. Praregime, kai kažkas suima už rankos arba daug vėliau, kai nebebūname apsvaigę nuo jaudulio. Ta vasara prie ežero jam, matomai, ir buvo morčiaus vasara. Mes buvome kartu kūnas prie kūno. Jis alsavo mano kvapu, aš jo.  Mes gėrėme vienas kito artumą. Jis dievino mano plaukų auksą, akių mėlį. Bent taip sakydavo, o aš, kvailė, galėdavau valandų valandas jo klausytis. Kaip dabar prisimenu, mane net juokas ima iš mano jaunatviško naivumo. Bet kaip ir morčius, taip ir meilė, matomai, praėjo. Rado, matyt, jaunesnę, gražesnę. Vyrai yra vyrai. Nepririši, o jei ir taip, išeis ir su pančiais nors ir pro skylę.
GODA: Taip meilė ir baigėsi?
PUSSESERĖ: Ne ne, meilė baigėsi tradiciškai, taip, kaip baigiasi visos meilės. Jis mane išvadino karve, aš jį parazitu ir dar visaip, ko buvo vertas. Jau nebeatsimenu kaip. Sudaužė man širdį, gyvatė. Tada baigėsi svajonės turėti ir savo namelį prie ežero, ir susilaukti bendrų vaikų. Tu nelauk. Kol jauna, paskubėk. Bus bendri vaikai, bus kitaip, paklausyk manęs.
GODA: Mums apie bendrus vaikus kalbėti, manau, dar anksti.
PUSSESERĖ: Neanksti, neanksti. Žiūrėk, kad pati neliktum kvailės vietoje, kaip aš likau. Pamenu, buvo graži diena. Išėjau pasivaikščioti ir pamačiau juodu prie to pačio ežero, kur mudu visada eidavome. Ten buvo mūsų krantas, mūsų brasta, mūsų žolė, o tada ji ją suteršė. Norėjosi paimti ją už plaukų ir nuskandinti čia pat mūsų pamėgtoj pakrantėj. Kaip viskas pasisuka, a? Užtat ir sakau tau, vyrai kaip katinai. Turi pastoviai glostyti, popinti, duoti jiems pasisotinti, kad nepabėgtų, o svarbiausia, kad suvoktų, kad tu geriausiai tai gali, o baisiausia, kad, gyvatės, vistiek nulekia ten, kur juos vėl pašeria. Na čia aš metaforomis kalbu.  Dėmesio jiems reikia kaip mažiems vaikams. Nerasi aukso vidurio, bus blogai. Kaip tada. Pamačiau, net kraujas užvirė. Įsivaizdavau, kaip sukišu ją už jų kudlų į vandenį ir murkdau, murkdau, murkdau rupūžę! Užtikau juodu, įsivaizduoji! Pakėliau tokį skandalą, maniau širdis ištruks iš krūtinės. Nebepamenu, ką šaukiau, pamenu, jog norėjau nudėti juos abu. O kas įdomiausia, vėliau toje vietoje nuskendo Kristina. Net šiurpai kūnu perbėgo atsiminus. Va turi ta vieta kažką tokio. Velkasi ten nelaimės viena po kitos kaip apšikta virvė. Ten kaip karma kokia bloga. Dviprasmiška. Jaunimėlis ir dabar ten renkasi, ypač porom, kas ten žino, ką ten daro, jergutėliau, jaunimas dabar koks, aš tik įsivaizduot galiu. Kartą mačiau, oi...  (Dar pataiso plaukus) Na va, atrodo jau geriau. Net neblogai, sakyčiau. Ir dabar visada jai mane pasikviečia, nueinu pasivaikščioti, bet tą vietą aplenkiu. Nemalonu man ten. Šiurpoka. Žinotų jie, irgi ten neitų.
GODA: Juk sakėt, bijoti mirusių nereikia.
PUSSESERĖ: Ne mirusių, vaikeli. Gyvųjų. Tai, ką jie padaryti gali. Mūsų moteriška laimė toks jau trapus dalykas. Ypač senmergių (karčiai nusijuokia). Štai.
GODA: Ačiū. Atrodo visai neblogai (apsižiūri naują šukuoseną).
PUSSESERĖ: Taip... Šviesi kaip gulbė.
GODA: Man nepatinka spalva.
PUSSESERĖ: Gera spalva. Daili. Nieko daugiau nekeisk. Jau pakankamai subjaurojai. Pasidarei sau meškos paslaugą.
GODA: Ataugs, nėra ko dėl jų išgyventi.
PUSSESERĖ: Gerai, kad laiku pamačiau. Būtum nutrumpinus taip, kad net kaime išbaidytum visus žvirblius, nebūtų kam vyšnių nulest. Tiesa, ežeras ten pilnas gulbių. Kaip dabar atsimenu. Plaukia baltos kaip lytys. Sniego vaiskumo paukščiai.
GODA: Ežeras pilnas ne tik gulbių.
PUSSESERĖ: Taip, ten peri paukščiai. Galybė paukščių. Jie pakyla kaip pasakose. Nepamenu kokiose, taip seniai kažkam jas skaičiau, tik pamenu, kad pakildami jie paimdavo ant savo sparnų ir nešdavo tolyn tolyn. Mes mėgdavome stebėti paukščius. Jie primindavo mums mūsų norus. Laisvus, nevaržomus, lekiančius aukštyn, nelygu, pildysis jie ar ne. Tada jie priminė netektį. Po to dar vieną. Kaip baltų tikėjime apie dvasios persikūnijimą po nelaimingos mirties. Antelė šaukiasi savo brolio, mergelė bernelio... Ta vieta nepaprasta. Ir tie paukščiai savyje turi kažką tokio.
GODA: Aš noriu, kad iš jūsų nebūtų atimta galimybė dalintis sielvartu. Paguoda ateitų, jei atskleistumėt savo jausmus, jei nebijotumėt to nerimo, kuris slegia.
TAI: Ji nesuvokia, kad jos paukščių skrydis neatšaukiamas. Jos tikėjimą pakirto  tai, kad jos norai nekeičia įvykių eigos ir mes tapome silpnesni už jos paukščius. Ji pyksta ir bėga su jais šalin, kyla aukštyn, kad pasislėptų nuo nūdienos. Jos baimę atskleidžia klausimas: “Ar aš ją mylėsiu, kaip išskrisiu... ” Ji neapverkia pabaigos, nes jai jos nėra. Ji kuria naują pradžią, kurioje jos nebėra.
GODA: Gali atsitikti taip, kad savo baimę bandysit užpildyti savo žinojimo spragas, savais baime pagrįstais ir painiais aiškinimais.
PUSSESERĖ: Jis gali imti  kaltinti save dėl netekties ir pasijusti atskirtas ne tik nuo mirusiojo, bet ir nuo gyvųjų. Judviejose yra panašumų. Labai daug. Bus tie plaukai ilgi ar ne, tai nieko nepakeis.
TAI: Mano paukščiai dar geria vandenį iš ežero. Jie nesiruošia skrydžiui. Jų sniego baltumo plunksnos žėrėdamos atsispindi ramiame it veidrodis ežero paviršiuje. Jie ketina likti žiemoti. Jie niekada nepaliks šių vietų.
PUSSESERĖ: Geriau judu gyventumėte labai ilgai ir laimingai ir be jokių šešėlių.
GODA: Manau, patys juos išsigalvojame. Einu šluotos, plaukus reikia sušluoti. (išeina)
PUSSESERĖ: Aha! Ir būtinai sudegink! Sako, išmesi, paukščiai lizdą susisuks, o jau tada liga! Neduok dieve vėl...


VI scena

Paežerė. Ankstyvas rytas. Kažkur suokia lakštingala. Goda vaikšto pakrante.
TAI: Sapnuok atmerktomis akimis. Kaskart kitokį rugių lauką, kaskart kitas bites, kitus drugius ir kojas, liečiančias  nusvertas žemėn jų auksines galvas. Sapnuok pakvipusias medumi liepas, alsuojančias deginančiu karščiu į tavo veidą, rugiagėles, kurias išrinkusi ir lauko pamerkei, kad nenuvystų, o tada surišai kaip verbą ir pakabinai virš durų. Sapnuok rytą su paukščiais, kurie pakyla sudrumsdami ramų vandens paviršių. Sapnuok atmerktomis akimis nevaisingas žirnių ankštis, kurių per rasą atšliaužia ungurys, primindamas pirmos nuodėmės kaltininką. Sapnuok neužsimerkdama, kad viskas tai būtų tik sapnas. Dainuok apie pavasarį ir jo naujutėlį rūbą. Dainuok apie pienių pievą, kvepiančią medum ir švelnų ryto rūką, kuris liečia taip švelniai, kaip tavo rankos. Tik tavo ir tik jam. Nėra mūzų, nėra lekiančio laiko, yra judviejų dėmė, besiplečianti nuo rytinio rūko pradėti.
Stabtelna. Tamsus vyras pakyla nuo prieplaukos suolo.
TAMSUS VYRAS: Goda...
GODA: Ką čia veiki?
TAMSUS VYRAS: Negaliu užmigti.
GODA: Negaliu ir aš.
TAMSUS VYRAS: Daug galvojau.
GODA:  Buvo daug šurmulio.
TAMSUS VYRAS: Na taip. Daug ir be reikalo.
GODA: Kodėl be reikalo?
TAMSUS VYRAS: Jie atėjo pasižiūrėti tavęs. 
GODA: Jie mus pagerbė. Beja, tu irgi. Kitaip nebūtum atvažiavęs.
TAMSUS VYRAS: Atvažiavau pasižiūrėti tavęs. Pasidžiaugti, kad tau pagaliau pasisekė. Tik imu manyti kitaip.
GODA: Tau važiuoti nereikėjo.
TAMSUS VYRAS: Tu man vis dar rūpi, kitaip nevažiuočiau.
GODA: Jei galvotumei apie mane, to nebūtumei padaręs.
TAMSUS VYRAS: Pamiršti, kad mene kvietei ne tu.
GODA: Tavęs niekada nebūčiau kvietusi.
TAMSUS VYRAS: Visada buvai su manimi atvira. Džiaugiuosi vien todėl. Tik kartais derėtų taip tiesiai to nerėžti.
GODA: Aš neturiu ko slėpti.
TAMSUS VYRAS: Ar tikrai?
GODA: Nesuprantu, ką nori man pasakyti.
Užmeta jai savo megztinį.
TAMSUS VYRAS: Noriu pasakyti, kad meluoji ne tik visiems, bet ir sau. Ką nutapė tave paveiksle?
GODA: Vasarą... Vasaros vidurio moterį.
TAMSUS VYRAS: Jos šešėlį. Tą, kuris slenka paskui ir temdo tavo veidą.
GODA: Aš tik paprasta moteris. Filosofija ne mano sritis.
TAMSUS VYRAS: Judvi tokios panašios...
GODA Tau geriau žinoti. Kristinos aš nepažinojau niekada. Ją matau tik jos vaikuose, namų daiktuose, žydinčiose liepose, ežero mėly...
TAMSUS VYRAS: Tu jos veidrodis.
GODA: Ar ji mano? .. (pauzė) Aš tuo tikiu. O tikėjimas jėga. Tikėti – vadinasi pasirinkti, todėl mano tikėjimas yra teisingas, nes jis tikras ir jis negali būti nei geras nei blogas.
TAMSUS VYRAS: Atmerk  akis. Pameni šiandien? Visi aptarinėjo tavo paveikslą?.. moterį, kuris žvelgė iš jo vylingai šypsodamasi?
GODA: Ten paukščiai. Balti. Matai?
TAMSUS VYRAS: Aš nenoriu, kad būtumei tik kažkieno šešėlis. Jie matė ne tave, o Kristiną.
GODA: Jie ruošiasi skrydžiui.
TAMSUS VYRAS: Šie namai pilni nutapytosios vasaros moters. Net oras kvepia ja. Jie aptarinėjo ją. Jos plaukus. Jos akis. Jos odą. 
GODA: Oras kvepia liepomis. Jos kaip tik žydi. Ryte jų kvapas svaigiausias. Žiedai dar drėgni nuo rasos.
TAMSUS VYRAS: Goda, ar girdi, ką sakau? Čia tavęs nematau. Matau tik ją.
GODA: Mudviejų keliai išsiskyrė kai išvažiavai į Milaną. Laukiau tavęs ne dieną, ne savaitę ir ne mėnesį. Nuo to laiko daug kas pasikeitė.
TAMSUS VYRAS: Nepasikeitė nieko. Tu vis dar tokia pati vasaros moteris. Tu, ne kažkas kitas, kieno vietą bandai užimti. Aš matau tave, ne kažkieno šešėlį, kuris neprisiliečia prie svetimų daiktų, nebent švelniai praslysta jų paviršiumi tenuvalydamas dulkes. 
GODA: Nesąmonė! Tada ką čia veiki? Ko čia atvažiavai?
TAMSUS VYRAS: Įsitikinti. Atmerkt akis. 
GODA: Kam?
TAMSUS VYRAS: Dėl tavęs atvažiavau. Tai tiesa.
GODA: Tavo laikas baigėsi. Iškapsėjo su paskutine mano laukimo diena kaip smėlis iš smėlio laikrodžio.
TAMSUS VYRAS: O tavo laikas sustojęs. Jis kaip šitas ežeras, neišsilieja iš savo krantų, bet skirtingai nei jis, tuoj pradės dvokti.
GODA: Aš patenkinta tuo, ką turiu.
TAMSUS VYRAS: Patenkinta būdama šešėliu? Goda, aš jį pažįstu, pažįstu taip gerai, kaip tave.
GODA: Tu manęs nei pažįsti, nei supranti.
TAMSUS VYRAS: Taip, Milanas buvo klaida... Praleidau daug laiko, bet realiai nepasiekiau nieko. Mums reikėjo važiuoti drauge arba man nevažiuoti visai.
GODA: Teisybė. Užsienis išskyrė ne vieną. Jie gyvena toliau atskirai, sukūrę naujas šeimas, gyvenimas bėga.
TAMSUS VYRAS: O taviškis stovi... Matau, kad kiekviename tavo bruože jis mato ne tave. Pameni šią juoko raukšlę (atsargiai paliečia jos veidą, Goda kiek atsitraukia)? Taip ją mėgau...
GODA: Tai buvo seniai. Mes ketiname tuoktis. Gyvename kartu. Viskas kitais. Nekalbėk man apie ją, nes pavargau to klausytis. Kur pasisuksi, jos daiktai, kurių negalima išmesti, vaikai jos, jų negalima auklėti, plaukai, akys, lūpų raudonis! Šnekate man visi, šnabždate, šaukiat... Pavargau jūsų klausytis, pavargau stengtis ją nukaut! Aš nemoku rungtis su mirusiais, padėkite man, ne skandinkit paskui ją! Kas, kad panaši?.. Na ir kas, kad plaukai to pačio gelsvumo, akys to pačio mėlio? Aš gyva čia!
TAMSUS VYRAS: Goda... Goda! (suima veidą rankomis) Tą ir bandau tau pasakyti! Čia ir dabar, gyvesnė nei ką tik gimusi! Tokia moteriška!
GODA: Aš tik moteris. Ne šešėlis, ne svetimas atvaizdas paveiksle.
TAMSUS VYRAS: Moteris ir tai jau pakankamai daug.
GODA: Aš gyva... Čia... Ir man nesvarbu, ką šneka. Tai aš būsima žmona, draugė, motina... bet ne tau. Tai tu išmokei mane kautis. Tu, ne kas kitas. Tada laukiau kiekvieną minutę, kiekvienas oro gurkšnis buvo pilnas tavęs, bet matomai ėmiau nuo jo dusti tavęs nesulaukdama. Viskas baigiasi, mano laukimas taip pat baigėsi. Kartais žmonės gauna antrą progą, šį kartą pasistengsiu ją išlaikyti, ne laukti. Šį kartą aš kausiuosi ir nesvarbu kas stos man skersai kelia – tu, kažkieno pusseserė vapėdama apie praeitį lyg apie nūdieną, ar ta šmėkla iš paveikslo! Aš būsiu vasaros vidurio moteris, ne kažkas, kas jau seniai išėjo! Neleisiu šmėklai stoti man skersai kelią, ją paversiu savimi. Aš būsiu ir motina, ir draugė, ir žmona, ir meilužė, bet nebe tavo. Už tai sakau ačiū tik tau.
TAMSUS VYRAS: Visa tai galėjom jau turėti...
GODA: Visa tai tu paleidai iš rankų. O aš sutikau kitas rankas. Juokinga, veik prieš metus, po žydinčiom  liepom, kaip čia. Jos kvepėjo lygiai kaip šitos. Susitikome kavinėje. Jis prisėdo prie mano staliuko. Tada pirmą kartą po mudviejų išsiskyrimo kažkas praskaidrino mano vienatvę, lyg būtų atvėręs langą ir į kambarį įleidęs gūsį šviežio oro. Aš vėl pradėjau kvėpuoti pamiršdama dusulį. Jis spalvino ją, o aš vijau jo liūdesį.
TAMSUS VYRAS: Jo liūdesys niekur nedingo. Jis persikėlė į tavo veidą.
GODA: Aš negaliu jam padėti, nors labai noriu.
TAMSUS VYRAS: O kodėl padėti? Kokia kaina padėti? Sielos ramybės ieškoti reikia bažnyčioje, Goda.
GODA: Su juo aš buvau tuo, kuo nebuvau niekad.
TAMSUS VYRAS: Draugė, motina, sugulovė... Tą galėjau duoti ir aš. Vis dar galiu!
GODA: Kodėl mes apie tai kalbam? 
TAMSUS VYRAS: Todėl, kad visa tai ne tavo. Jos vietos šalia jo tu niekada neužimsi. Jis pavydės jos net mirusios.
GODA: Bijoti reikia gyvųjų...
TAMSUS VYRAS: Bijoti reikia save prarasti. Motina, draugė, meilužė buvo ji. Jis vis dar ieško jos tavo lūpose, tavo plaukuose, odos aksome. Jos pavydi jos net tau.
GODA: Nebeskaudink manęs, aš tau nepadariau nieko. Eik ir nesakyk niekos.  Pasakos apie tuos, kurie išėję saugo likusiuosius. Liepos metuose žydi tik vieną kartą. Tavo liepos jau nužydėjo.
TAI:  Kodėl mūsų rugių laukas primena tavo garbanas, o jame įsipynusios rugiagėlės tavo akis? Kodėl tu trauki mus į atsivėrusią laiko skylę? Į jos dugną, kuriame stengiuosi palaidoti savo prisiminimus? Tavo kvapo pilnas kambarys, tavo rankų prisilietimą  primena šešėliai, vos tik praslenka kūnu, taip švelniai ir su vaiskia vėsa, kad vėl ir vėl sugrįžti ir tavęs pilnas kambarys. Ir tavęs pilnos mintys, ir tavęs pilnas kūnas, tavęs pilna kiekviena kūno ląstelė. Ir aš kvėpuoju tavimi ir įkvėpdama  jaučiu tavo kvapą, ir tavo kūno skonį, ir tavo širdies dūžius, ir tavo aistrą, kuri kas kartą įsižiebia vėl ir vėl. Ir tu vėl ir vėl sugrįžti, sapne ar tikrovėje, ir aš  nejaučiu slenksčio tarp judviejų ir mano gyvenimas pats virsta anga tarp anapus ir tavęs! Tu laikai mane nepaleisdamas ir aš jaučiu tavo rankos spaudimą ir jos šilumą, ir ja pulsuojantį kraują, kurio karštis degina kaip ugnis. Ir mano gyslose taip pat užkaista kraujas ir suteka pažadinimas mane tave mylėti!  Neatiduoti ir nesidalinti! Peržengti sieną ir turėti tave glėby ir nepaleisti!
GODA: Paukščiai tokie balti... Jūs nesuvokiat, kad mano paukščių skrydis neatšaukiamas. Jūsų tikėjimą pakirto  tai, kad jūsų norai nekeičia įvykių eigos ir mes tapome silpnesni už  paukščius. Begalę baltų paukščių... Bet dar ne dabar. Mano skrydis dar toli, jis bus svaiginantis ir aukštas, o jos skrydį greitai pamiršite. Jis baigėsi šitoje pakrantėje, tarp šitų meldų. Jos skrydį nutraukė ir man nesvarbu kodėl ir kas. Aš džiaugiuosi tuo!
TAMSUS VYRAS: Goda... (apglėbia moterį).
GODA: Prisiminimai apie ją išsisklaidys kaip rūkas prasiskverbus dienai (išsisuka iš glėbio).
TAMSUS VYRAS: Kada nors.
GODA: Džiaugiuosi! Aš džiaugiuosi! Lyg būčiau nukovus ką pikto, o jos net nepažinojau. Baisiausia kautis su nematomais priešais... Bet čia viskas baigėsi. Man ima patikti ši vieta. Aš apsisprendžiau.
TAI: Tavo paukščiai paliko tave pusiaukelėj! Jų sparnai liovėsi kėlę aukštyn ir tu pajutai jų jėgą.
GODA: Aš matau, juos, jie mano. Tie paukščiai mano! Ir mano liepos dar tik skleidžiasi.
Išeina.

VII scena

Sodyba. Kambarys. Jis viduje ir pusseserė.
JIS:  Goda, Goda?! Kas matė Godą?!
PUSSESERĖ: Nešauk, esu tikra, ji vėl vaikščioja su savo buvusiu draugu. Kartą jau mačiau juos prie upės. neabejoju, kad ji ten vėl. Tu turėtumei susimastyti.
JIS: Nekalbėk man nesąmonių! Netikiu, kad Goda mane iškeistų! Ji ne tokia!
PUSSESERĖ: Ji lygiai tokia pati, kaip tavo Kristina.
JIS: Nepainiok man Kristinos! Ji tesiilsi ramybėje!
PUSSESERĖ: Ramybėje? Taip, rami ji gali būti tik mirusi. Ir tik paveiksle.
JIS: Paveiksle, paveiksle... Ar galėjo jis jai maišyt?! Kur ji jį padėjo?
PUSSESERĖ: Kam tau paveikslas moters, kuri tave išdavė? Kam garbinti vėjavaikę, kuri voliojosi tau nematant tavo paties pašonėje?! Čia pat, lakstant vaikams?!
JIS: Ji buvo mano vasaros moteris!
PUSSESERĖ: Ji visada liks tavo vasaros moterimi, tokia, kokia matei ją paskutinį kartą, bet laikas jas atskirti, laikas pamatyti, kad Goda tai tik dar viena paleistuvė! Dar vienas romanas prie upės!
JIS: Tau iš kur žinoti?! Ar matei juodu?
PUSSESERĖ: Mačiau glėbesčiuojantis, mačiau duodant švarką, mačiau vaikščiojant paežere, ką man dar reikėjo matyti?
JIS: Tu nori ją apjuodinti... Kristiną taip pat apjuodinai. Viskas nutiko dėl tavo kaltės. Ji galėjo dar ilgai būti greta!
PUSSESERĖ: Kaltas tu pats, ne aš. Beja, Kristina niekada nebuvo tavo.
JIS: Mano... Ji  stovėdavo prie upės, o jos figūrą nudažydavo besileidžianti saulė. Ant jos šokdavo jos spinduliai ir atrodydavo, kad visas jos kūnas nulietas iš aukso. Ji  buvo panaši į deivę ir visa priklausė dievams. Visa buvai mano. Mano! Jos rugių plaukai ir aguonų lūpos, ir rugiagėlių akys, ir šokantis ant jos purpurinis auksas, ir rasa nuplautos kojos. Jos  suknelė lipdavo prie šlapio kūno ir aš įžiūrėdavau visus jos vingius, kalveles ir duburius. Juose žaidė spinduliai. Tada ji nusimesdavai drabužius ir nuoga panirdavo į ežerą, o aš tik stebėdavau. Galop, mes mylėdavomės ant kranto, vos jai išlipus iš vandens ir jos kūnas būdavo pilnas manęs, o mūsų pilna visa pieva, kiti mus slėpė! Ji kvepėjo medumi  ir vasara. Gal iš čia ji ir atsinešei tą kvapą, kurį jaučiu kaskart ją prisimindamas.  Mano rugių laukas, mano rugių gėlė jame...
PUSSESERĖ: Tik tavo rugių lauką mindė svetimi, ir ji jautė ne tik tave. Nekartok klaidos su Goda.
JIS: Dievas davė, kad esi senmergė!
PUSSESERĖ: ketinu tave suprotinti.
JIS: Ji sustodavo prie ežero ir rodos laikas sustodavo kartu su ja. Jos plaukus nudažydavo gęstančios saulės raudonis ir ant jų šokdavo aukso spinduliai. Nuo vandens  akyse atsispindėdavo ežeras, jame nardė žuvys. Saulė jas nudažė purpuriniais spinduliais ir jos spindėjo auksu lyg toji auksinė žuvelė iš vaikystės pasakos. Vėjas atnešdavo jos  svaigų kvapą. Ar sakiau, kad ji visada kvepėjo vasara?
PUSSESERĖ: Kaip ta moteris paveiksle? Tai ten ji?
GODA: (įeidama) Taip, ten Kristina.
JIS: Kur dingo paveikslas?! Kodėl jis nekabo?
GODA: Aš jį nukabinau.
JIS: Bet kodėl?
GODA: Aš nebenoriu, kad jis ten kabėtų.
JIS: Man patinka tas paveikslas, velniai rautų! Kur jį padėjai?!
GODA: Aš tau jo neduosiu.
JIS: Kas tau pasidarė?! Kokia širšė įgėlė?! Tai tik darbas! Dovana!
GODA: Paveikslo nėra.
JIS: Ką jam padarei?!
GODA: Nėra jo ir nėra tos moters, kuri žvelgė iš jo drobės. Aš jį sunaikinau, sunaikinai viską, kas tau priminė tą vasaros moterį.
JIS: Kokias kvailystes čia paisai?!
GODA: Aš tavo vasaros moteris. Nuo dabar. Nuo tos dienos, kai čia įžengė mano koja. Aš apsisprendžiau, nors ilgai svarsčiau, ką mudviems daryti. Norėjau mesti viską ir palikti tave greta tavojo paveikslo. Bet jis tau nebereikalingas. Nereikalinga ir ji. Jos nėra.
JIS: Idiotė!
GODA: Idiotė. Draugė. Pamotė. Būsima motina. Meilužė. 
JIS: Ar todėl reikėjo išnešti paveikslą?
GODA: Tavo mūza mirė. Nebus paveikslo ir nebus moters, kuri žvelgė iš jo. Ji nebetrukdys. Ji mirs antrą kartą. Šįkart su viskam.
PUSSESERĖ: Ši moteris beprotė!
GODA: Bepročiai tik judu.
JIS: Tu nesupranti! Tu nė velnio nesupranti!
GODA: Sulig kiekviena diena aš ketinu likti čia ta pati ir kitokia. Įsižiūrėk. Skubėti negalima. Pažiūrėk: šitie plaukai, šitos aukso garbanos. Jos pilnos gyvybės, jos turėjo matytis kiekviename teptuko potepyje.  Nuo pradžių iki pat jų galiukų.  Vilnyti turi kaip išsiveržusi upė. Ir lūpos. Joms trūksta raudonio? Aš jo pridėjau apsčiai. Dabar aš graži? Jos tokios, kaip paveiksle? Paryškinau jas dėl tavęs? Ne paveiksle, čia, nors ir dažais.  O plaukai? Pridėjau jiems aukso ir jie nebestyro kaip ražienos. Juos sutvarkė.
JIS: Goda, aš tik klausiu, kur padėjai paveikslą...
GODA:  Aš pasitaisiau. Įpūčiau lūpoms gyvybės, dabar jos dega kaip aguonos. Jų vaiskus raudonis turėtų uždegti tavo išdžiūvusias ražienas, kurių auksas įsipynęs į palaidas garbanas. Tegu liepsnoja. Tegu ugnis paliečia kūną ir nudegina šalta ugnimi, kurios nežaloja laikas. Tu taip sakei. Pameni? Tą rytą, kai atrodžiau blausi ir užpulta šešėlių? Pažiūrėk į mane dabar. Pažiūrėk! Norėjai, kad jame įsikūnytų jaunystė, kad jos nepaliestų laikas – nei aukso plaukų, nei aksomo odos, nei aguonų vaiskumo lūpų?! Nepalies!
JIS: Išsidažei kaip kekšė! Tau netinka!
GODA: Aš baigiau savo darbą. Tu mane įkvėpei. Baigei ir tu, laikas tam padėti tašką. Būsiu tokia tau kiekvieną vakarą. Ir paauksinsiu plaukus, ir parausvinsiu lūpas. Aš pati. Jos švies kaip aguonos, o plaukai spindės auksu, kuris vilnija per prinokusias rugių varpas. Jų šilkas primins jūrą. Brauktum ją ranka, o ji praslįstų tarp pirštų ir nušiurentų šalin lyg ko bijodama.
JIS: Tu išgėrei per daug! Kiek gali apie rugius ir aguonas?!
GODA: Šiandien aš blaivesnė nei niekad. Šiandien mano galva skaidri lyg prapūsta šviežio vėjo!
JIS: Goda...
GODA: Kvailystę aš padariau seniai, bet šiandien nenoriu būti akla. Šiandien aš kvėpuoju. Taip, šiandien man gana ir rugių ir jų aukso. Šiandien aš noriu būti kitokia. Šiandien aš deginu jos nevaisingą lauką su ražienomis ir aguonomis! Su rugių gėlėmis ir su į juos tupiančiais paukščiais!  Aš užsklendžiau jį sodo namely! Jis nebeišeis iš ten. 
Vyras žengia pro duris.
GODA: Vėlu.
PUSSESERĖ: Vėlu?  Ką tu padarei? 
GODA: Ten jis rado savo vietą. Jo ugnis tegu šildo tuos, kam to dar reikia. Ji mirė antrą kartą. Šįkart nuo mano rankos.
PUSSESERĖ: Palik jį ramybėje, moterie! Niekada nebus taip, kad nepriminsi jam Kristinos!
GODA:  Aš labai pasistengsiu. 
Lauke pasigirsta šūksniai.
ŠŪKSNIAI: Gaisras! Gaisras! Dega!
PUSSESERĖ: Goda?! (Išbėga lauk)
GODA: Prastas tu dailininkas, mielasis... O aš ... prasta tavo mūza.
****
2008-09-11 13:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-10-25 15:34
lagas
jus man visada grazei rasete 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-15 12:39
gipsis
Puiki pjesė, Bet yra dar puikesnė tuo, Kad tinka
bet kuriai porai kur yra bent vienas kūriantis žmogus, o dar pridursiu, kad yra nuostabus,
tad noriu paklausti iš kur sužinojot, ar atsitiktinai
sutapo    mūsų  ir poros vardai? Čia tai man tikra paslaptis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą