Rašyk
Eilės (72260)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10356)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Išaušta rugpjūčio 30-oji. Nepaisant vakarykščio nuovargio ir čačos eksperimentų pakylame skaidriomis lyg krištolas galvomis. Šiandien tęsime savo pažintį su Gruzija.

Prisimindami vakarykščius karščius pusryčiaujame lengvai – kiaušinis, lavašas (bemielės tešlos duonos paplotis), dešra, kelių rūšių sūris, chačapuri (miltų-sūrio paplotėlis, Crystai patinka, man nelabai). Gėrimai – sultys ir kava. Pusryčiaujame viešbučio kiemelyje, kiemelis skendi virš galvų nusidriekusių vynuogienojų pavėsyje, nuo jų nukarusios didžiulės prisirpusios vynuogių kekės. Crysta net dreba į tas vynuoges žiūrėdama, nelyg Panikovskis į žąsį. Tačiau vynuogės pakankamai aukštai, ir Crystai tenka rinktis Krylovo lapės poziciją – nuspręsti jog „vynuogės dar žalios“. Crysta: neabejoju, jei būčiau paprašiusi, kavinės darbuotoja tikrai man būtų bent kekę nuskynusi

Po pusryčių trumpas susiruošimas ir išmuša istorinis momentas – ant automobilio tvirtiname Lietuvos vėliavą. Kol ją kabinu, Crysta taikosi fotoaparatu. Mano fizionomija nuotraukose atrodo kaip grafo Drakulos – išdidus, vis dar gyvas, ir tuo patenkintas.

Susėdame ir pajudame, stačia Metechi gatvele leisdamiesi link Europos aikštės. Pradžioje automatinė transmisija truputį erzina, tačiau dirba be priekaištų ir su ja greit apsiprantu. Crysta: kondicionierius maloniai nuteikia vos tik įlipus, dabar jau esu visai tikra, kad pastarasis yra  tikrai antras geriausias žmonijos išradimas po interneto. Įsiliejame į transporto srautą ir Leselidzės gatve judame link Rustaveli prospekto. Pirmas mūsų tikslas – aukštai virš Tbilisio, kalno viršūnėje virš Gamardžavebos parko esantis Kus-Tba ežeras.

Iš pirmo žvilgsnio transporto eismas Gruzijoje atrodo visiškai padrikas, primena kažkokį spermatozoidų nerštą. Visi važiuoja kaip nori ir kur nori. Tačiau iš tiesų yra visiškai priešingai. Kelio ženklai ir kelio linijų ženklinimas atrodo esąs (geriausiu atveju) rekomendacinio pobūdžio. Jei koks kvailys ir pripiešė linijų ant asfalto, tai dar nereiškia kad save gerbiantis džigitas turi jų laikytis. Tuo tarpu visas eismas paklūsta elementariai žmogiškai logikai – važiuojantis nuo kalno privalo praleisti kylantį į kalną, važiuojantis lėčiau praleidžia skubantį ir panašiai. Jei esi lygiose sąlygose su greta esančiu, tave tiesiog kviečia varžytis. Jei kitas turi pirmumą, labai dažnas tave užleidžia. Tokia tvarka man patinka kur kas labiau, nei „estiški“ 50km/h Lietuvos miestuose.

Mūsų vėliava ant visureigio traukia smalsius žvilgsnius, vieni pamoja, kiti pypteli. Crysta: išties keistas pasidižiavimo jausmas apima dėl tos vėliavos. Tik dabar ir suprantam, koks svarbus gruzinams mūsų moralinis palaikymas. Išsimušam į miesto pakraštį ir vingiuotu keliu traukiam į kalno viršūnę. Netoli viršūnės yra loma, kurioje telkšo ežeras. Tai puiki priebėga karščių išvargintiems Gruzijos sostinės gyventojams. Čia įsikūrę kelios kavinukės, viešas miesto ir keli privatūs paplūdimiai. Matyti, jog sovietmečiu čia būta sporto bazės, dabar visiškai sunykusios. Neįvertinę situacijos, neturime maudymosi kostiumų; taigi nesimaudysime. Apeiname ežerą. Pastebime labai daug sportuojančių gruzinų. Vienas liesas pagyvenęs dėdulis vartosi nuo šono ant šono, ištiestomis rankomis apie save mojuodamas kokių 10-15kg plokščiu akmeniu. Kiti, storai prisirengę, provokuodami prakaitavimą tiesiog „bėga nuo infarkto“. Išties, žmonių su dideliu viršsvoriu gruzinų tarpe nėra daug.

Negaištame daug laiko, Crysta daro kelias panoramines Tbilisio nuotraukas ir ledžiamės žemyn. Kalno pusiaukelėje įsikūręs Gruzijos etnografinis muziejus, kažkas panašaus į mūsų Rumšiškes, tik dešimteriopai mažesnis. Stojame ir, nusipirkę bilietus, žengiame pro vartus. Ties pirmu „eksponatu“ linksmas liapsusas – atsivijęs apsauginis paaiškina, jog čia „administracija“. Na, kitakalbių tekstų sklaida gruzinai niekuo nenusileidžia prancūzams – ir vieni, ir kiti yra šventai įsitikinę, jog likęs pasaulis laisvai skaito ir šneka jų kalba.

Traukiame per kaimą-muziejų, užsukdami į vieną-kitą trobą. Pradedame nuo „Vakarų Gruzijos“. Įdomu pastebėti klimato ir gyvenimo būdo įtakotus gruzinų ir lietuvių buities skirtumus. Trobos čia aukštos, dideliais langais, šviesios, dažnai ant polių – dėl vabzdžių ir graužikų. Įdomi dominuojanti detalė – trobos centre esantis kaminas, su į skirtingas patalpas išeinančiais židiniais. Kartoms keičiant vienai kitą, senieji kraustosi prieš laikrodžio rodyklę, užleisdami didžiuosius kambarius jauniesiems.

Ties vienos sodybos vartais mus pasitinka liūdno veido gruziniška kalaitė. Forsuoju kliūtį ir greit ją prisišnekinu į draugus. Užlipus į priebutį pabučiuojame trobos spyną, tačiau iš pakrūmės išlenda įžūlus kačiokas ir taip pat „dedasi prie chebros“. Fotoaparatu fiksuoju visų laikų tautų, rasių ir rūšių draugystę – Crysta šunų ir kačių apsuptyje. Šio mažo etnozoologinio ekskurso metu atskuba miela smulki tetutė, kuri paslaugiai atrakina trobą ir kviečia mus vidun.

Kalbamės angliškai. Apskritai, visada stengiamės parodyti nesą rusais. Mes neturime to charakteringo akcento, iš kurio galima identifikuoti „ne rusą“; o „rusas“ dabar tikrai nesukelia šiltų jausmų gruzinui. Prisitatome kas esą ir diskutuojame su tetule lietuvių-gruzinų etnografinių ypatybių temomis. Atsiranda abipusė simpatija, galima sakyti, susidraugaujame. Etnosą keičia nūdiena, nūdieną politika, šią vėl etnosas. Crysta: Gruzijos konfliktas tikrai sudėtinga tema mūsų gidei, vienu metu ji kalba apie osetinus ganėtinai šiltai, kai kurie iš jų buvę jos klasiokai. Ji papasakoja mums keletą istorijų apie tai, kaip osetinai ir abchazai yra padėję gruzinams. Tačiau kiek vėliau jai išsprūsta „dabar nekenčiu osetinų, vertinkite tai kaip norite“. Įsitraukę į pokalbį pastebim, jog tetulė mus lydi jau per kelintą sodybą, nuostabiai komentuodama jų eksponatus ir istoriją. Vynuogių mynimo loviai, vyno rūsiai (gimus kūdikiui, tėvas įkasa rūsyje didžiulį molinį indą su tų metų derliaus vynu, kuris bus atidaromas tik šio vaiko vestuvėms), kūdikių lopšiai su šlapimo drenažo sistema (praktiškai tokia pati yra iki šiol naudojama strateginėje aviacijoje), kitos keistenybės. Grįžtame į kaimo centrą pasiimti raktų – eisime į „Rytų Gruziją“. Centre sutinkame žvalų pagyvenusį žemaūgį vyruką – muziejaus direktorių. Jie apsikabina ir pasibučiuoja, mūsų gidė mus trumpai pristato, ir čia pajuntame pirmąji kraupaus karo prisilietimą: direktoriui ką tik pavyko iš Osetijos išsivežti savo mamą, 85-rių močiutę, skeveldra sužeistą rusams „valant“ gruzinų kaimą.

Po trumpo pokalbio keliaujame toliau. Rytų Gruzijos Telavi regiono žeminėje Crysta patupdoma į jaunamartės suolą, aš – į patriarcho krėslą. Toliau seka iš Sionis Tskalsatavi HAE užlieto slėnio perkelta V a. bažnytėlė, dolmenas, dar pagoniškos kapinaitės.

Atsisveikinant Dali (toks gidės vardas) net susigraudina. Crysta nusisega nuo rankinės ženklelį su lietuviška simbolika, jį ir padovanojam - nieko daugiau po ranka neturim. Pasikeičiam telefonų numeriais ir atsisveikinam. Mūsų dar laukia Mtscheta, senoji Gruzijos sostinė.

Išsimušam į Mtkvari upės krantinę, ja išvažiuojame į vakarinius Tbilisio priemiesčius ir traukiame tolyn. Crysta: kadangi esu oficialiai paskirta šturmanauti, bandau susigaudyti „tikslioje“ Gruzijos kartografijoje. Žemėlapio skaitymas kelia ganėtinai didelį susierzinimą. Vienu žodžiu tariant, gruziniški žemėlapiai gali gerokai sugadinti vairuotojo ir šturmano santykius.  Už keliolikos kilometrų išsukame iš pagrindinio kelio, kertame upę ir patraukiame į kalnus – prieš Mtschetą dar aplankysime Džvari vienuolyną.

Keliukas status, vingiuotas, prastas, tačiau asfaltuotas. Už lango veriasi nuostabūs, akiai vis dar neįprasti, kalnų vaizdai. Kokie 7-8 kilometrai – ir mes jau prie vienuolyno. Kažkada,  IV a., krikščionybės apyaušryje, tūlas šventasis Nino čia įsmeigė kryžių („Džvari“ gruziniškai kryžius); po poros šimtmečių kitas nenuorama, princas Stepanozas pastatė koplyčią, greta kurios ilgainiui atsirado vienuolynas. Dabar visa tai lyg ir saugoma UNESCO, tačiau vietos elgetos ir vestuvininkai to nežino, arba jiems tai nė motais. Na, vienuolynas vienuolynu, o nuo kalno regimi vaizdai – Mtschetos miestas, hidroelektrinė, kalnai – verti to, kad į tą kalną įsikartume. Tuo pačiu susiorientuoju ir apačioje plytinčioje upių, kelių bei tiltų raizgalynėje.

Leidžiamės žemyn, į Mtschetą pataikau be menkiausios klaidelės. Tai švarus, mielas ir jaukus miestelis, įsikūręs Mtkvari ir Aragvi santakoje, 20km nuo Tbilisio, senoji Gruzijos sostinė, įkurta antrąjame tūkstantmetyje prieš Kristų, iki šiol laikoma dvasiniu Gruzijos centru. Tykiomis gatvelėmis patraukiame link Svetitschovelio katedros.

Tai pagrindinė Mtschetos bažnyčia, gausiai lankoma turistų ir tikinčiųjų. Ilgą laiką naudota kaip Gruzijos karalių karūnavimo ir laidojimo vieta, jos grindyse savo paskutiniam poilsiui atgulė ir kone visa Bagrationų giminė. Šiandien sekmadienis, tad gausu ir krikštynų, ir tuoktuvių. Crysta: šiaip tikinčiųjų gausa pastebima visose bažnyčiose, kaip ir neapsimestinis tikinčiųjų nuoširdumas. Lietuvai, besivadinančiai Marijos žeme, iki to dar (arba jau) labai toli.

Toliau, už kelių kvartalų, Samtavro vienuolynas; paskutinė karaliaus Miriano ir karalienės Nano buveinė, jo ištakos siekia IV amžių, vienuolynas čia veikia nuo XI a. iki šiol (dabar – moterų). Trumpai stabtelim ir traukiam toliau, į kalnus. Ten norime rasti Šio-mgvime vienuolyną.

Išsyk už miestelio asfaltas baigiasi, prasideda postambiais akmenimis nudrengta kelio imitacija; abipus statūs, uolėti šlaitai. Imu vertinti mūsų transporto priemonės pasirinkimą. Xterra bėga lengvai, be pastangų įveikdama duobėtus vingius ir įkalnes. Neilgai trukus į kairę mišku atsišakoja šunkelis, prie kurio stirkso apšepęs ženklas su šventyklos simboliu. Ką gi, pasukame.

Jau pirmi kelio metrai priverčia sustoti ir nusiimti vėliavą – taip žemai palinkusios medžių šakos. Dar už šimtmetrio stoju vėl ir persijungiu į 4x4 režimą. Pradžioje keliukas smunka žemyn, vis prastėdamas. Dėl viso pikto vėl sustoju ir įsijungiu lėtintą transmisiją. Kiek pasileidus, kelias ima staiga kilti. Keliu jį jau sunku ir bepavadinti. Medžiai ima glaustis, virsdami nebe properša, o tuneliu, kuriame vos telpame. Apie apsisukimą jau nebėra nė kalbos – nė durų neatidarytum. Šakos krebžda kėbulu, judame šlaitu aukštyn ir aukštyn; radęs bent menkiausiai tinkamą vietelę tikrai apsisukčiau. Stačiame šlaite sustoti nesinori, iš statiškos pozicijos nebepajudėsim. Leistis atbulam irgi atrodo utopija. Gruntas permainingas, uolieną keičia sąnašos, sąnašas šaknys, šaknis vėl uoliena. Mintyse kreipiuosi į visus japonų dievus, kad suteiktų savo kūdikiui Nissan‘ui ištvermės ir stiprybės. Kaukdamas ir šokčiodamas automobilis ropščiasi miško tuneliu. Šakos jau ne krebžda, o tiesiog žviegia į skardas. Tarpuose tarp japoniškų maldų keikiu gruziniškų ženklų statytojus. Suprantu, jog vien nuoma jau neatsipirksime – pėdsakai ant dažų tikrai liks, tik klausimas kokie. Staiga iššokame į virš miško plytinčią plyaukštę. Lengviau atsikvepiame – ir aš, ir Crysta, ir Nissan‘as. Neilgam...

Keliukas lėkštėja, veda pačiu šlaito pakraščiu, suka apie kalną. Tuo pačiu praranda horizontą ir krypsta šlaito pusės link. Siaurėja, dar keli šimtai metrų ir ties eiliniu krūmynu tampa siauresnis už Nissan‘ą. Sustojame ir išlipame. Esame ant pasaulio stogo. Apačioje plyti kalnai ir kloniai, o apsisukti vistiek nėra kur. Crysta: vos pamačius, kad esame ant pat skardžio krašto, užgniaužia kvapą. Tai jau ne Nissan‘o gyvybės klausimas, o visai neperdedant - mūsų pačių.

Crysta stoiškai nerodo jokios baimės. Tad tik paleidžiu čiurkšlę nuo to pasaulio stogo žemyn (juk ne kasdien tuo gali pasimėgauti) ir sėduosi leistis atgalios. Atbulas.

Pajudu, stačiomis ant pedalų, persisukęs per sėdynės atkaltę, įtemptu sprandu žvelgdamas per galinį džipo langą, mėgindamas taikyti į kelią. Atbuli įsliuogiam į mišką. Užlenkiam šoninius veidrodžius, iš jų vistiek jokios naudos, tik šakos kabinasi. Nepaisant kondicionieriaus, prakaitas nuo įtampos žliaugia nugara. Crysta su operacinės seselės miklumu protarpais nubraukia man nuo kaktos prakaito sroves. Nissan‘as tai čiūžteli plika uoliena, tai pristabdo minkštesniame grunte. Crysta: vairavimo egzaminą Ogio išlaikė daugiau nei puikiai. Aš tik nebyliai stebėjau nuo įtampos persikreipusį veidą ir trūkčiojantį kvėpavimą lydinčius pupos dydžio prakaito lašus. Jėzau, galvojau, jam širdis sustos! .

Japonų dievai buvo mums palankūs, Xterra pademostravo išties puikias kovines savybes. Po gerų 20 minučių akrobatikos pasiekiame vietelę, palankią apsisukti. Leistis priekiu jau vienas malonumas. Jei ne nuo adrenalino džiūstanti burna, galima būtų sakyti jog nieko nė neįvyko.

Grįžę į kelią, patraukiame toliau. Dar keli kilometrai, kažkoks keistai industrinis slėnis su lyg ir karjerą primenančiu landšaftu, kilometras-kitas įkalnės – ir mes prie Šio-mgvime.

Vėl uždedame vėliavą, užrakiname mašiną ir traukiame taku link vienuolyno. Pakeliui Crysta krūpteli ir sako pažvelgt viršun šlaitu dešinėn. Ten, už šimtmetrio, išties kraupokai atrodo netikėtai išdygęs juodai apsirėdęs vienuolis, iki pusės išlindęs iš krūmyno. Įžengiame į vienuolyną. Kiti sutikti vienuoliai sveikinasi pabrėžtinai šaltai, mes jiems nesame itin geidžiami svečiai. VI-XII amžiuose statyto vienuolyno cerkvės dekoras irgi kraupokas – dominuoja juoda, ruda ir tamsiai mėlyna spalvos. Ilgai čia neužtrunkame.

Grįžtame į Tbilisį. Šiai dienai įspūdžių pilnos galvos ir pilnos kelnės. Viešbutis, dušas, ir traukiame į miestą pasistiprinti. Crysta siūlo keliauti pas mūsų jau pažįstamą Rusudani, į „Baraka Gogi“. Aš mielai sutinku, man irgi ten patiko.

Rusudani visai nenustemba vėl mus išvydusi. Šiandien ji pasiūlo mums čašušuli (kažkas tarpinio tarp sriubos ir guliašo); iš gaiviųjų atsigėrimų Crysta renkasi vyną, aš vietinį Saradžišvili brendį. Vietinė vyno norma – litras. Kadangi aš vynų „ne mėgėjas“, Rusudani nesiginčydama (tačiau su paslaptinga šypsena) atneša mažą ąsotėlį. Gauname jauno Saperavi. Nors aš, kaip sakiau, ne mėgėjas – tačiau ąsotėlis išdžiūsta akimirksniu. Gal čia kalta dieninė adrenalino dozė? Ąsotėlį keičia litrinis butelis, brendį mes pamirštame, o gudrus Rusudani žvilgsnis tarsi byloja: „Na, ar aš nesakiau? “. Crysta: jau po pirmo gurkšnio supratom, kad su ąsotėliu niekaip neprasisuksim. Nesu didelė vynų žinovė, bet vyno skonis pasirodė stačiai nuostabus.

Vakarienė vėl stebėtinai puiki. Pažadam šeimininkei kiek galėdami paviešinti jos restoranėlį Lietuvoje, paliekam pusę sąskaitos arbatpinigių (visvien tai bedieviškai pigu) ir atsisveikinam. Tai mūsų paskutinis vakaras Tbilisyje, rytoj traukiame į vakarinę Gruziją.

Grįždami link viešbučio dar kiek pasivaikštome po senamiestį, užsukame į kažkokį šiuolaikinį bariuką puodeliui espresso. N. B. – už espresso Tbilisyje mokėsite beveik tiek, kiek už gerą vakarienę. Čia, begeriant kavą, paskutinis vakaro topas – eidama į tualetą Crysta persiima veržliomis Nissan‘o manieromis ir įsirovusi beveik atsisėda tualete tupinčiai tetulei ant kelių. Be mūsų su Crysta čia tik baro personalas, kaip ir „visi savi“, tad turime plačių šypsenų ir gardaus juoko.

Tuo ir baigiame mūsų antrąją dieną Gruzijoje.
2008-09-06 00:03
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 17 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-07 19:42
dėdė kurmis
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-12 20:18
Gucė
ir įdomu ir jautru
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-07 21:57
varna
aha, labai įdomu. prisimenu žurnalą Mokslas ir gyvenimas. Ten skaitydavau apie visokias keliones. Jeigu jis dar egzist, reik ten duoti acpausdint. galvok, kur nors reik duot acpausdint. einu į trečią dieną.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-07 11:16
MacteAnimo
Skaitau, pirmąją dieną nekomentavau, nes šokas buvo ištikęs nuo dokumentinio kruopštumo, ak.
Jau pavydas praslinko ir galvą lenkiu prieš fenomenalią atmintį. Pasakojimas įtraukia, be kvapo likau ir už jumis melstis kartu pradėjau. Fain ir nelyg fantastika, lyg pati keliaučiai, taip galima palyginti pasakojimą.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-06 21:43
Chlopotenko
"avantiūrizmo užtenka, o talento kelionių reportažams - taip pat, stilių valdai kaip bajoras, puikių reportažų prirašytum"

- pasirašau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-06 12:18
zirzule
Skaitant pulsas padažnėjo iki 110 - skaičiavau. Daugiau neturiu ką ir pridurti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-06 10:56
indulgencija
penki
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-06 08:07
flic flac
O, Dieve, Mccheta ir Sveticchoveli... Prisiminiau gana aiškiai, nors seniai ten buvau. Saperavi dieviškas, net pavydu. Galėtum dažniau keliauti, sprendžiant iš epizodo apie Nisano bandymus - avantiūrizmo užtenka, o talento kelionių reportažams - taip pat, stilių valdai kaip bajoras, puikių reportažų prirašytum.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-06 00:57
Dievas saugo vaiką
na, o kokį čia kkonkursą dviems laimėjote?
beje, gera instrukcija kaip važinėti Xterra - visokios ten transmisijos, pavaros.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-06 00:41
Upelis vėl
Tu tikras pasakorius :) žavu viskas.
O ir jūs patys :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-06 00:29
vėjas gluosniuose
man patiko :) žavus tekstas, faina skaityt
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-06 00:07
BAIBA
:)ech tu crysta...tetulei, kodėl ne dėdulei:)?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą