išsižadu pabalusios odos
tų slėnių kuriuose ganydavai mano strazdanas
išsižadu širdžių tūzo tėčio vinilinių
plokštelių
tavo mūrų užrauktų ežerų
alkanų durų kurios kasnakt
prarydavo po kelis svetimšalius
ieškodamos kuris ryšulėlyje
iš tiesų neša mirtį
buvau viena tų kurios išsižadėjusios
smegdavo žemiau supurvintų šventraščio puslapių
o atsisveikindamos palikdavo
žemėlapį su klaidingu masteliu
kad keli žingsniai
virstų ištisais šviesmečiais