Vienišumo medis

Ant aukšto geležinio kalno,
Po švininiu tamsiu dangum,
Apkaustytas sunkiom grandinėm
Kankinasi vienatvės medis.

Tą kalną supo kraujo jūros
Su pavojingais melo rifais,
O aplink jūras - iš granito
Išlietas pyktis su vulkanais.

Širdis iš gailesčio man plyšo,
Kai vėjas kartą pakuždėjo
Apie atskirtą nuo pasaulio
To medžio vienišą likima.

Aš paprašiau jo, kad paimtų
Į amžinos vienatvės šalį.
Ir virtusi į debesėlį
Nuskriejau aplankyti medžio.

Tai niekis, aišku, kad ereliai
Kalnuos akis man užkapojo.
Tai niekis, kad ugnies cunamiai
Man jūroje veidelį plovė.

Nes nieks visvien tiek nekentėjo,
Kiek kenčia tas pražilęs medis.
Aš tai žinojau ir skubėjau
Jam pasakyti nors vieną „labas“.

Taigi, pasiekiau vienišumą,
Šaknis jo ašarom palaisčiau
Ir apkabinus patylėjau,
O jis liūdnai pasakė: „ačiū“.

Padėt, deja, aš negalėjau,
Tik paėmiau truputį skausmo -
Sulos karštos jo atsigėrus,
Prisiekiau neišduot vienatvės.

Ir kad ir kaip man laimė šviestų,
Geriu po truputį vienatvę.
Tačiau nesigailiu, tikėkit,
Esu laiminga - medis mato.