na ir kas? o mes vis dėlto žinom, kad nieko
ir nesuks labirinto kolibriai išmoko plasnoti
kai kažkas panašaus į cunamį įsiveržia liekam
du maži katinukai bespaudžiantys keistą kūnelį
ir neplos juokdariai išmoko tylėti
jie pavirto siaubingai kurčia pantomima
kai žaislai susimaišo su karo griuvėsiais -
širdyse
po truputį ramina
tavo akys kaip du aksominiai kutenantys perlai
kaip dangus nepasakęs „sudie“ vakarykščiai
taip ir liksim savęs neragavę
juk baisiausia - tai žaist su savim, nors ir šykščiai