Dievo smala

Dideli juodi oro balionai, susiūti milžiniškais siūlais ir primenantys aitvarus, pakyla virš pramoninio peizažo ir sklendžia visiškoje tamsoje. Tada atrodo, kad turi eiti, kur papuola, tai yra, kažkur pulti, veikiant aukštesniems tvarkos dėsniams. Svarbu yra pulti ten, kur oro balionai dar matosi. Jei jų jau nebesimato, reikia juos išrausti iš žemių, net jeigu visiškai tamsu, turi pradraskyti žemes, aplinkui telkiantis pramonės dvasioms ir lėtai besisukant radarams. Jie keistai ūkia ir kuria vėją, jie išmaišo orą ir dideli sukūriai suplaka visas plynes aplinkui. Visa, kas išdeginta, būna išdeginama dar labiau: ant seniai sudegusio miesto pamatų imtų lyg žolė iš apačios skverbtis guvi ugnis, nuodėguliai virstų pradėguliais - liepsnojančiom anglies skulptūrom, kurių negalima buvo liesti, kurių irimas toks pats skaudus kaip gaisras naujam miesto kvartale. Taigi reikia kasti, ardyti kosminių šviesulių išaugintą samanų sluoksnį, purų ir minkštą paviršių, nusėtą keistais drėgmės ratilais ir įsielektrinusiais daiktų skeletais. Kartais jau po juo įmanoma rasti, ko ieškoma. Vieną kartą, draskydama samanas, gramdydama jas nagais nuo nejaukiai kietos žemės, supratau, kad gramdau jas nuo seno dviračio. Lyg netyčia atskilusios dalies nuo milžiniškų miesto šaknų. Miesto šaknis būtent įsivaizduoju kaip daugybę vienas su kitu sujungtų dviračių, kurie kerojasi ir kuria raizgynes giliai giliai po žeme. Atkastą dviratį ištyrinėjau iš arti, jis buvo toks surūdijęs, tai tebuvo dviračio skeletas, jaučiaus lyg patekus į dviračių kapines ir iškasus lavoną. Buvo tamsu ir blausiais šešėliais svaidėsi pamėkliški radarai. Man norėjosi uždegti žvakučių ant surūdijusio, išpuvusio ir gležno metalo, bet bijojau suardyti vietovės tvarką, be to, negalima per ilgai užsibūti vienoje vietoje, per ilgai džiaugtis atradimu. Todėl atsistojau ir pirma pasitaikiusia kryptimi pradėjau eiti tolyn. Iš pradžių pakilau mažu siauru perėjimu, jį siaubė metalinės skardos ir tvoros, ten, kur būdavo tvora, apačioje atsiverdavo milžiniškos duobės, tarsi bedugniai sandėliai, o iš apačios sklido toks keistas garsas, tarsi didelių staklių ūžesys, ir dar atrodė, kad kažkas daužytų skardas su ta senovinio laikrodžio dalimi, tokia lazdele, kurios apačioj plokščias ratas, jis juda pirmyn atgal ir tada atrodo, kad laikrodis tiksi. Iš apačios sklido šunies kvapas.
  Neužilgo išėjau į tuščią aikštę. Ją supo įvairių aukščių pramoniniai pastatai, įvairios metalo dėžutės, šešėliuoti rombai, atveriantys aklavietes. Tai buvo tarytum miesto centras. Pačiam priekyje stovėjo didžiausias fabrikas, juodoji katedra, pagrindinis vietovės pastatas, jo širdis. Jis buvo tamsiai pilkos, šaltos dangaus spalvos, ir todėl iš pradžių jį sunku įžiūrėti, tiek jis susilieja su dangumi. Aukščio jis buvo kaip devynių aukščių namas, buvo nusėtas langais ir durimis, dauguma durų buvo tiesiog pakibusios, ir jei kas pro jas išeitų, iškart kristų į apačią. Kai matydavau tokias duris, visada manydavau, kad tai būtent yra lunatikų durys, kad lunatikuojantys žmonės pro tokias duris išeina. Iš sienų kyšojo milžiniški platūs šviesios spalvos vamzdžiai, ir kai namas nutoldavo dangaus spalvoje, atrodydavo, kad jie išnyra iš niekur, iš tarpinės medžiagos, ir jeigu nusklistum tais vamzdžiais, tai išeitum kur nors į juodąją skylę, į tarpplanetinę dykrą, kur būtų be galo sunku grįžti. Pastatas buvo apraizgytas įvairiomis vielomis, prietaisais, vienur buvo keistų bokštelių, kitur apvalių įdubų, net skylių. Visumoje jis atrodė tikrai vaiduokliškai, matosi, kad jame jau nieko nėra, kad jis yra apleistas. Vienintelis gyvybės ženklas buvo pro vieną iš dulkėtų langų prasišviečiantis raudonas taškelis. Neaišku, kas tai buvo, bet gali būti, kad ten yra virš altoriaus pakibusi raudona lemputė, kurioje gyvena Jėzus, jeigu šitas pastatas iš tiesų yra bažnyčia. Na, gal apleista, gal dabar jau nebevyksta aukojimai, tačiau seniau tikrai turėjo vykti, seniau bažnyčiose žmonės melsdavosi.
  Dar šalia katedros stovėjo bokštas. Milžiniškas, radarą primenantis objektas, tik daug platesnis, kaustytas metalu. Jis buvo toks aukštas, kad buvo sunku įžiūrėti viršutinę jo dalį, tik atrodė, kad ten yra keletas kosminių, erdvėlaivius primenančių bokštelių. O gal ten ir buvo sudėtos raketos, tik jau nebenaudojamos, susidevėjusios. Apačioje matėsi, kad būta veikiančio lifto, bet dabar liko tik grubios metalo konstrukcijos ir laidų raizgynės. Aplinkui pastatą voliojosi šimtai metalinių statinių, dauguma buvo surūdijusių, be vožtuvų. Labai norėjosi jas patyrinėti iš arčiau. Ir bokštas, ir katedra, buvo labai toli nuo manęs. Aš truputį bijojau iš taip arti tyrinėti pastatų faktūras, tarsi galėčiau jas pažeisti žvilgsniu, arba jos pasiduotų regai, ir aš papulčiau ten, kur man nelabai galima. O vidurio būseną išlaikyti yra ne taip jau lengva. Bet pamažėle pajudu. Dabar pastebiu, kad visa žemė yra padengta cementu, o ant jos mėtosi daugybė kanalizacijos dangčių ir polietileninių maišelių. Vėjui papūtus, jie sklaidosi ore kaip kokios keistos būtybės. Dar ant žemės mėtėsi visokių pribraižytų schemų, ir dar kažkas, ko aš nesupratau. Pelės formos gyvūnai, tik be ausų, be veido, be kojų ir be uodegos. Nelengva eiti tokiu grindiniu. Nelabai gali dairytis. Tiksliau, privalai dairytis po tuos mikro pasaulius ir valstybes apačioje, nepažįstamų skaidytojų šventoves ir blausius daiktų tunelius. Ten irgi yra katedrų, tik jos sunkiai atpažįstamos. Beje, šituose apačios miestuose, kuriuos kiaurai pučia vėjas (kažkodėl vėjas sklendžia pažemiui), nėra jokios gyvos būtybės, kaip ir vietoje, kurioje esu. Staiga sustojau ir suvokiau, kad viskas yra prisisunkę tokio tylos spengsmo, lyg tai būtų garsų kapinės.
  Grindinio daiktai ir formos ėmė trauktis ir skeldėti, mažėti, paskui eiti pasidarė netgi lengva, ir galėjau dairytis. Visą aikštę supo vienodo aukščio pastatai, turbūt įvairūs sandėliai. Kažkodėl man jie visi priminė ilgą aplink aikštę sustojusį traukinį, tik tokį, kuris jau ten stovi šimtus metų nejudinamas, lyg būtų įraustas į bedeguonę oro struktūrą, į nejudrią, trimatėje erdvėje plevenančią magmą. Įsivaizduoju, kad tokiam traukinyje turėtų būti kitokie dėsniai, nei visur kitur, kad kažkas kito būtų pačioje oro molekulėje. Ar ten bent jau galima būtų levituoti. Keleiviai, kurie, žinoma, nebūtų žmonės, nes toks objektas negalėtų vežioti žmonių, arba bent jau to, kas mūsų galvoje sustruktūruojama ir vadinama žmogumi. Gal ten ir važiuotų būtybės, levituojančios erdvėje porcelianinėm abstrakčiom figūrom, o gal ten būtų chloru kvepiantis baseinas, aišku, kad tik vanduo. Gali būti, kad chloras būtų pakibęs atskirai savo formelėse. Atskirai nuo vandens. Dar galėtų ten būti sklandančių turėklų. Ir visa tai būtų žmonės, truputį pakitę jiems nesuprantamoje erdvėje (jie nepastebėtų, kad yra išoriškai pakitę). Nujaučiu, kad Tos vietos turi savybę viską išardyti ir sudėlioti iš naujo. Kai žmonės atras tas vietoves, galės lengvai persikelti į kitą visatą. Tereiks išsiardyti, tapti truputį švytinčia atomų balute, o paskui vėl susirinkti, jau ten kitur. Tai pavojinga būtent dėl to, kad gali susidėlioti į ką nors kita, bet iš tiesų tai nėra pavojus. Kas yra baisaus tame, kad pasikeis pavidalas? Kai žmogui nebebus baisu, mūsų žemė galbūt pavirs nuostabia kosmine membrana. Bet tai neturi reikšmės.
  Pamažu atsidūriau visai netoli didžiojo bokšto. Iš jo vidaus keistai gaudė, atrodė, kad jis pilnas vabzdžių. Ir dar nuo jo sklido toks šaltis, kad atrodo, jog jei pabučiuotum kokį nors bokšto sąnarį, lūpos prišaltų prie metalo ir jas reikėtų plėšti, palikti išorinį jų sluoksnį ir vietoj burnos atsivertų didelė kruvina skylė. Tai ir nėjau labai arti jo, aš tik labai norėjau apžiūrėti milžiniškas cisternas ir metalines statines. Priėjau visai arti ir pažiūrėjau į vidų. Net sudrebėjau iš nustebimo, nes baugios surūdijusios statinės buvo pilnos pieno. Švelnaus, gal kiek skiesto vandeniu pieno, tik dabar supratau, kad kvapas, pasiekęs mane einant, buvo pieno kvapas. Dabar pamačiau ir tai, kad visas grindinys buvo užlietas pienu. Sunki betoninė oda, o ant jos baltos pieno balos, kai kurios nutekėjusios į tamsius griovelius ar išraizgiusios paviršių šlapiom pieno kraujagyslėm. Man buvo sunku visa suvokti, ir todėl viduje kažkas atsivėrė. Baugi nuostaba nardino mano sąmonę ir skaidė mintis. Jos iro, beliko tik smulkūs blizgūs taškeliai, pažirę vidinėj tamsoj, jie švelniai kuteno, ir tuomet man atrodė, kad tikiu. Pažįstu šitą jausmą. Tokiais atvejais gali nieko nedaryti. Arba kaip tik atvirkščiai - atsitinka kažkas, kas sukelia didelę nuostabą, ir tu privalai veikti, bristi dar giliau, dar labiau ten, kur negalima.
  Šį kartą atsitiko. Pamačiau, kad ant fabriko priekinės dalies yra geležiniai laiptai. Jie prasideda pačioje apačioje ir tęsias iki neužmatomų fabriko aukštumų. Žinojau, kad dabar lipsiu, kad jokio kito pasirinkimo nėra. Aš iš tiesų visai nenorėjau ten lipti, nes ir nuo ten sklido šaltis, o tamsa buvo tokia gili ir keista, kad atrodo, jog galėtum į ją įkristi. Pradėjau eiti link didžiulio baugaus pastato, mano batai pilnai buvo primirkę pieno, jie pasunkėjo ir vienas iš batų keistai cypė. Sunkiausia turbūt buvo nueiti tą kelią link jo, iš vidaus krečiamam neaiškių virpulių, su tokia nuojauta, tarsi viskas smegtų arba viskas jau pasibaigė. Priėjus visai arti pasijaučiau daug geriau, baimė tarytum visai išnyko, atrodė, lyg būčiau tik ką išnirus iš kokių nors energetinių laukų, sukurtų tam, kad ten niekas neitų. Pakėliau galvą, dabar pastatas atrodė begalinio aukščio. Jo sienos buvo juodos, tartum aprūkusios, didelės baugios skardos judėjo vėjyje lyg vėliavos, bet aš negalėjau girdėti jų skleidžiamo garso. Aiškiai matėsi netoli esančio lango įtrūkiai stikle, bet niekaip negalėjau įžiūrėti, kas yra už lango. Iš kairės, netoli manęs stovėjo drėgni senų vitaminų kvapo metaliniai strypai ir dėžės. Dešinėje, kažkur už šešių metrų švietėsi tieji laiptai. Todėl pasisukau ir pradėjau eiti, kone prilipus prie sienos, tarsi už kelių žingsnių būtų praraja, o iš tiesų labai bijojau patekti į baimės zoną.
  Priėjau laiptus. Jie buvo tokie oriniai, tarsi išausti iš metalinių vijų. Keista, bet turėklai buvo ne toje pusėje, kur atsiveria erdvė, o toje, kur yra siena. Dešinėje nieko nebuvo. Žinojau, kad tokiais laiptais lipti turėtų būti pavojinga, susvyravus galima nukristi, tačiau tą sakė tik protas, baimės manyje visai nebuvo ir pradėjau lipti. Laiptai buvo tvirti, nejudėjo, ir aš visai be baimės lipau lyg į savo penkiaaukštį namą. Stebėjau sienos faktūras, nors jaučiau, kad negalima, kad bado akis. Neramu pasidarė tik tada, kai pilnai suvokiau, kad būsiu virš tos aikštės. Tuomet nustojau lipti ir pažvelgiau ten. Aikštė atrodė balta ir purvina, kažkurį laiką man atrodė, kad ten apačioje yra ežeras. Kad ten ne aikštė ir ne betonas, o baltas vanduo, kuriame plūduriuoja daiktai ir tamsos. Dabar negalėjau panaikinti nuojautos, kad taip ir yra, ir kad niekad negalėsiu nuo čia nulipti, arba kad reikės plaukti šiuo neaiškiu skysčiu, kad patekčiau kur nors kitur. Aš dabar nelabai ir suvokiau, kam žmogui reikia kažkur kitur. Nesupratau, kam judėti, kam išvis kas nors reikalinga. Būni, ir tiek.
  Dėl tos minties ir pajutau tokį keistą išglebimą, ir atrodė, kad jeigu dabar sustosiu, tai liksiu čia amžinai, tarsi neišbaigtas šio pastato fragmentas. Aš labai ir neprieštaravau tokiai minčiai, jaučiau, kaip mane užliūliuos visi slėpiniai ir keistų sapnų fone aš regėsiu kaip viskas iš tikro vyksta. Bet kažkas žmogiško viduje man dar neleido to padaryti, tarsi negalima taip amžinai mėgautis slėpiniais ir būsenom, reikia kažką padaryti. Nesupratau ką ir kaip, tik buvo aišku, kad pasilikti čia negalima.
  Lipau toliau. Mačiau, kaip virš aikštę apsupusių pastatų nyra kažkokios formos, kad akyse vietovė plinta, bet ir vėl jaučiau tą jausmą, kad pavojinga matyti, kad čia visur yra neregimos ribos, kurias jauti, kad tu esi blausi viso to, kas čia yra, mikro struktūra, tačiau negalinti pajudėti toliau negu nubrėžti drungni ir statiški kontūrai. Lyg skysta medūza, įpilta į stiklinį balzganą ovalą. O dabar tvyro tokia nuojauta, kad viskas galima, bet sukausto iš vidaus. Fiziškai tarsi gali ten žiūrėti, bet jauties lyg surakintas, o jei pažiūrėtum pralaužęs tą vidinį barjerą, išnyktum į visumą, išsklęstum virš nykių pasaulio drebučių.
  Jau beveik priartėjus prie pačio viršaus, kojos pradėjo drebėti jau nuo aukščio, nuo žmogiškos aukščio baimės, ir dar dėl to, kad tik dabar suvokiau, jog tie laiptai iš išorės iš tikro buvo be turėklų. Kad lipau tarsi visai prie prarajos krašto, koks neteisingas žingsnis ir krenti. Užlipus ant paskutinio laipto baimė buvo jau tokia didelė, kad įsirėmiau į sieną ir užsikimšau ausis, tarsi viskas būtų prisigėrę spengsmo ir tas spengsmas, sukūriuodamas viduj atvėrė nerimo duobes. Lyg čia netikra baimė būtų. Staiga supratau, jog esu atsirėmusi ne sieną, o į didelį skaidrų stiklą. Tai buvo langas. Tai, ką pro jį pamačiau, nuplovė visus prieš tai apėmusius jutimus, ir apsiautė tokia užmarštim, kad liko tik tai, ką mačiau. Supratau, kad šitas milžiniškas metalinis pastatas - siaubūnas, apraizgytas vielom, nejaukiais bokštais ir tratančiais laiptais iš tikro buvo bažnyčia. Jo viduje mačiau tikrutėlius skliautus, kąrančius krištolo liustrus, viskas buvo apkabinėta šventais paveikslais, iš tamsos niro blausios angelų figūros ir ant sienų švietėsi besilupinėjančios freskos. Atrodė, kad bažnyčia bedugnė, tokio aukščio buvo šitas pastatas. O aš buvau pačiame jo viršuj, tad tik vos vos mačiau apačioje blykčiojantį altorių, iš čia jis buvo panašus į marmuro gabaliuką. Dar truputį matėsi besimėtantys suolai, ir šiaip jau apačioj siautė baisi netvarka. Geriau įsižiūrėjus pamačiau, kad ten primėtyta dėžių, skudurų ir plastmasės. Apačioje buvo šiukšlynas. Matėsi, kad ten seniai nieko nebūta. Ten buvo apleista galutinai, kiek tik įmanoma. Apleista ne dėl to, kad ten viskas griūtų - ne, bažnyčia kaip tik atrodė gerai išsilaikius, ir neskaitant grindų, buvo tvarkinga. Graži, didelė ir šalta erdvė, kuriai jauti baugią pagarbą. Bet kai kurie dalykai būna apleisti iš vidaus nuo pat jų buvimo pradžios. Ši bažnyčia buvo apleista dar tada, kai ją tik pastatė ir kai joje pradėjo kažkas vykti. Dabar ji yra netgi mažiau apleista, nes jos apleistumas tvyro kaip stichija, jis nėra bandomas paversti tuo, kuo nėra.
  Norėjau kaip nors nuraminti save, įtikinti, kad fabrikas ir yra bažnyčia, nes jei neįtikinčiau, tai paprasčiausiai susirgčiau psichine liga. Dėsniai, kurti mane prote nuo pradžių pradžios dabar turi būti paverčiami skysta mase, kad galėtų ištekėti pro kažką kita atvėrusias ertmes. Prisėdau ant laiptelio ir užsimerkus palingavau. Lyg ir geriau pasidarė, tik pamaniau, kad dabar turbūt vėl imsiu bijoti aukščio. Neįmanoma pabūti vienai, be baimių ir nuostabos. Vienai nuslūgus, atsiranda kita. Galiausiai atsimerkiau, o prieš save išvydau visą erdvę. Jaučiaus sėdinti ant apokaliptinio kupolo. Bet erdvė sugalvojo savo, užleido tokią tirštą tamsą, kad per ją mažai ir tesimatė, tik didžioji aikštė dabar atrodė ne tokia jau ir didelė, o prieš akis stirksojo bokštas, tas pats metalinis ir šaltas, kuris, kaip dabar supratau, galėtų būti varpinė. Turbūt tai ir buvo varpinė, bet vis dėl to, tai tikriausiai buvo raketa. Išvis, iš kur aš galiu žinoti. Kiekviena mano hipotezė dabar prilygo saulės sistemos susikūrimo hipotezei: „Žemė ir kitos planetos susidarė iš prosaulinio ūko“  . Pasistengiau nieko nespėlioti, nieko nekelti į minčių zoną, nes ten dabar viskas taip iro ir pleišėjo, vyko tokie procesai, į kuriuos geriau neįsileisti hipotezių, kurios dabar su viskuo, kas jas primena, yra nyki nyki nuošalė.
  Stebėjau tamsą ir pamačiau, kad vietomis ji pradeda skirtis, tarpais kažkas šviesėja ir atrodo, jog pamatysiu reginį. Ir iš tikro, vienoje vietoje tamsa tarsi atvėrė duobę, tuomet ji pradėjo plisti, formos pradėjo irtis į regą, ir nors buvo tamsi naktis, bet vis dėl to jas galėjai įžiūrėti. Už pastatų, susikertančių viršutiniame kairiajame aikštės kampe, glūdėjo atrakcionų parkas. Nejudančios karuselės ir supynės  dėl savo rimties ir vidinio minkštumo labiau priminė gluosnius ar aukštą nelanksčią žolę, išplitusią tamsiam kvartale. Pati didžiausia karuselė buvo velnio ratas, bet ji buvo tokia sustingusi iš vidaus, kad jeigu ji pradėtų judėti, tai tikrai pamanyčiau, kad prasideda apokalipsė, šitas ratas turbūt išsuktų viską aplinkui.
  Norėjau nueiti į tą parką, tad reikėjo nulipti žemyn. Lipau laikydamąsi į prie sienos esantį turėklą. Kuo arčiau buvau prie žemės, tuo labiau sklaidėsi tiršta dūminė tamsa. Vėl pamačiau aikštę, man pasirodė, kad ji nuolat keičia savo veidą, kad kažkas joje yra labai žmogiško. Dabar ji man pasirodė rausva ir tarsi nuberta rupiu smėliu. Nulipus pamačiau, kad iš tikro ji užlieta plonu rausvo smėlio sluoksniu. Paliečiau, kad įsitikinčiau, taip, tai iš tiesų buvo smėlis, be galo švelnus, atrodo, kad galėtum juo užsikloti akis. Paėjus truputį toliau tame smėlyje pamačiau drėgmės ratą. Pripuoliau prie jo ir pradėjau kasti. Rankomis rausiau purų smėlį, kol užčiuopiau keistą medžiagą. Kasiau smėlį, kad sužinočiau, kas tai, kad šis darinys išnirtų į paviršių. Pamažėle aiškėjo forma ir supratau, kad ten buvo didelis, subliuškęs oro balionas. Tamsus ir slidus jo paviršius priminė drėgno gyvulio odą, lyg čia būtų palaidota milžiniška juoda karvė, visi jos minkštimai būtų susigėrę į žemę ir likus tik tampri ir čežanti išnara, gūdus darinys, smengatis vis giliau ir giliau į pirminius žemių sluoksnius. Kadaise ši medžiaga sklandė ore ir buvo prisigėrus balinančio karščio, kuris ir kėlė ją taip aukštai į orines daubas. Aš nežinojau jo istorijos, bet man ir nereikėjo. Išsikasiau visą oro balioną, tai buvo tik toji subliūškus viršutinė jo dalis, reikalinga pakilti. Apžiūrėjau juodą, šlapią jo paviršių ir nieko kito nebenorėjau, kaip įsivynioti į jo gelmes, įsisukti ir visada gulėti. Žinojau, kad tai yra galima, kad jo viduje manęs neištiks nei mirtis, nei koks nušvitimas ar šiaip nuostaba, nebus nei baisu, nei įdomu, nei nyku. Aš tiesiog įsivyniosiu ir gulėsiu. Taip ir padariau. Atsiguliau per vidurį, atplėšiau nuo šlapios žemės toliau nutįsusią medžiagą ir užsidėjau ją ant savęs. Įsisukau taip giliai, kad manęs niekad negalėtų išvynioti. Jaučiau drėgmę, įsigėrusią į mano drabužius ir vėsią neaiškią medžiagą ant kaktos. Daugiau nieko šiam pasauly nebuvo. Niekada nebuvo.