( ... )

Karštos dienos rytą po puodelio karštos kavos labai suėmė miegas. Nepaaiškinamų priežasčių dėka išvengtos nuobodžiosios dienos dalys. Net kažkam stipriai beldžiant į duras ar langą nebuvo įmanoma atsakyti. Kažkokia jėga surakino kūną ir neleido man pajudėti tik kvėpuoti ir mirksėti buvo leista. Nejučiomis visas išsiblaškymas nutolo. Vienumoje liko su savimi ir savo suakmenėjusiu, bejausmiu, abejingu kūnu.
Staiga išlekia ir bėga gatve. Lekia, kaip vėjas. Tiesiog skrieja. Užmerktomis akimis tiesiai per tuščią gatvę. Mintinai žinomus šaligatvio vingius ir nelygumus. Pro seniai matytas ir apžiūrėtas krautuves. Per visą mažą vaikystės miestelį. Miestelį, kurio jau nekenčia ir nori kuo greičiau pabėgti, išvykti, palikti čia esančiuosius ir įrodyti, kad svajonės gali išsipildyti. Įrodyti tiek kitiems tiek sau. Neprabėga nė pro vieną žmogų – jų nėra. Gatvės tuščios. Čia pat palikti praviri langai, skalbiniai džiūstantys vėjuje, praviros durys „Spurginėje“, gatvės vaikų taip mėgstamos hip-hop‘o stiliaus dainos iš už aukštų mūrinių namų. Viskas palikta. Jokios gyvybės ženklo. Tik vėjas ir pats bėglys skriejantis su juo, o gal tai tik vėjas arba tik bėglys? Svaigus ant palangių žydinčių gėlių kvapas užburia ir verčia jaustis palaimintais.
Karštos dienos rytą po puodelio karštos kavos labai suėmė miegas. Dėl greitai judančių ir jau būtu galima sakyti – šokančių debesų buvo neįmanoma girdėti savų minčių. Lyg kažkas spaudė galvą, kad į ją nepatektu nė viena mintelė, kad nepatektų visiškai niekas. Buvo įmanoma tik sėdėti ir akiplėšiškai vėpsoti į išraiškingus debesų sūkurius. Atitrūkimas nuo savęs ir gyvenimas tuose puriuose ir nuoširdžiuose dūmuose darėsi vis arčiau ir vis labiau gundantis. Šlykštus, bet beprotiškai patrauklus.
Staiga išlekia ir eina gatve. Pėdina, kaip senyvo amžiaus žmogus. Atrodo, kad iš po krūtinės tuoj išplyš visi jausmai ir poreikiai. Eina labai lėtai. Tiesiog velkasi. Žingsnis po žingsnio. Niekas nekreipia į tai dėmesio net tada, kai pasirodo visišku nuogumu. Šalia besistumdantys žmonės, pilna mašinų gatvė ir gatvėmis besišlaistantys benamiai gyvūnai. Krautuvės veikia. Neegzistuojamas ėjimas po milimetrą užpildo kiekvieną žemės lopinėlį savo prie pėdų prikibusiomis mintimis, troškimais, jausmais, dūsavimais, dvejonėmis, geiduliais, žalingais ir nežalingais įpročiais, egoizmu. Lyg per perpildytas stiklines namų stogais ėmė varvėti uostomas medus. Netyčia sustojus viskas aprimo ir miestelį apglėbė aitrus cinamono kvapas. Kvapas, kurio nesuprato niekas. Kvapas be pavadinimo.
Karštos dienos rytą po puodelio karštos kavos labai suėmė miegas. Gražių bruožų veidas, tamsūs, ilgi ir prižiūrimi, kokosu kvepiantys plaukai dailiai gulo ant virtuvinio stalo. Užmektos akys. Dūsavimas. Dejonės. Emocijos. Bėgimas ir kritimas. Netvarkingai padažytos lūpos leido būti kažkur ne čia. Tiesiog sapnavau. Ilsėjausi po kavos gėrimo apeigų.