Paveikslas tai aš,
o tu tik dažai,
nutapę mane it klajoklę.
Ir sėdim kartu,
tarp pievų žalių,
menam užmirštą rojų.
Žaidi su dažais,
klijuoji man norą –
bėgti po pievą basom.
Bet aš tiktais mintys
fantazijos viltys,
aplankiusios tave nežinioj.
Kartu dar sueisim,
į traukiantį tolį,
uždegsim šypsenas vėl.
Nors ir lėksiu be kojų,
kalbėsiu be žodžių –
voliosimės pievoj ilgai
Mes juk dažai..