*****

Mane užkniso varnų karksėjimas
Jos lyg prakeiktos rėkia tolumoj
Ir kam iš vis tie paukščiai reikalingi
Ar maža triukšmo čia pas mus dabar...

Lovoj guliu voratinkliais apraizgyta
Ir vėl tylu, ramu.. tik vis palovy kažkas šnibžda
Ausyse kalvis kala plaktuku ritmingai..
Jis sako – tu skaičiuoki.. viens.. du.. trys..
Ir tuoj uzmerksi amžiams tas akis...

Tylos!!! Aš rikteliu… Ša.. aš pasakiau visiems...
Toks jausmas kad net dulkės susimokė..
Jos triukšmą kelia palovy dabar
Voratinklis – miražas, išnyksta su viskuo...
Aš pažvelgiu i palubi... ir pavirstu niekuo...