Visai to nenorėjo…

Gyveno kartą mažas berniukas. Gyveno neturtingai, tad ne visada gaudavo tai, ko norėdavo. Dažnai nueidavęs į miestą, jis ilgai apžiūrinėdavo saldainius vitrinose. Tokie gardūs, dar niekieno neragauti šokoladiniai kareivėliai pritraukdavo jo žvilgsnį. Jis prakiurksodavo ten kelias valandas bežiūrėdamas ir besvajodamas apie šiuos gardėsius. Vieną šiltą, saulėtą dieną, nebegalėdamas iškęsti liūdnų berniuko žvilgsnių, parduotuvės šeimininkas pasiūlė berniukui pinigų, jei sutiks jam padėti dirbti. Jis sutiko. Toks ten ir darbas tebuvo:siūlyti praeiviam šokolado ir padėt parduotuvėlę retsykiais apsitvarkyt. Pirmas dienas jis dirbo su džiaugsmu, kad galėsiąs už gautus pinigus ir sau šokolado nusipirkt, ne tik praeiviams siūlyt. Tačiau kuo ilgiau jis dirbo, tuo didesnis buvo šokolado poreikis ir galiausiai gardus aromatas užvaldė berniuko protą. Kai šeimininkas nematė, jis įsimetė kelis šokolado gabalėlius sau į burną ir dar kelis pasiėmęs atsiprašė nuo darbo ir išbėgo laukan. Bėgo jis ilgai ir sąžinė jį graužė  “ kaip aš galėjau taip pasielgti, juk šeimininkas man tik gero norėjo, o aš… aš jį išdaviau nė savaitei nepraėjus…” . Jis kentė, nuo ilgo bėgimo jam skaudėjo ne tik širdį, sąžinės suspaustą. Galiausiai jis sustojo, apsižvalgė. Pakėlęs akis nuo dulkėto kelio, tarp medžių jis pamatė kažką gražaus.
Jis priėjo prie tiltelio, vedančio per skaidrų šaltą upelį. Atsisėdęs ant krašto jis ilgai žiurėjo į smulkias bangeles, vejančias viena kitą. O joms gyvenimas toks paprastas: vėjelis tik papučia, o jos tik bėga bėga, ir daugiau joms nieko nereikia, tik daugiau pamatyt ir greičiau pasiekt jūrą, kur susijungusios jos taps didžiulėmis bangomis… 
Iš kišenės jis išsitraukia dar likusį šokolado gabalėlį, tartum duodamas auką po savo blogo poelgio, jis meta jį į bangeles. Pats to nenorėdamas, upelis tapo jo sąžinės ir ramybės gelbėtoju, ir nieko dėl to padaryti negali, nes jam nepriklauso žmogaus tikėjimas. Berniukas vogti pradėjo kasdien, ir kasdien nešė aukas upeliui. Šeimininkas vagiant neįtarė, bent jau nieko nesakė. Iš pradžių to nenorėjęs, jis priprato būti garbinamas. Kiekvieną dieną jis jaukė berniuko ateinančio su auka.
Atėjo ir atlyginimo metas. Berniukas čia pradirbo visą mėnesį, tačiau pinigų jis nesijautė vertas: juk jis vogė iš savo šeimininko.Tačiau imdamas pinigus per daug nesispyriojo. Pusę atlygio jis įsidėjo į kišenę, o už likusius nusprendė prisipirkti šokolado. Apsidžiaugęs nunešė jo mamai, padalino ir draugams. Tą dieną prie upelio jis nenuėjo. Juk nebuvo reikalo: jis nieko nepavogė. Sekančią dieną sėdėdamas ant tiltelio krašto jis vėl žiūrėjo į bangeles. Šiandien jis neatnešė šokolado. Nors ir nieko nebuvo pavogęs, širdyje jis jautė skausmą. Bangelės nebebuvo tokios skaidrios kaip tada, kai jis atėjo čia pirmą kartą. Jos buvo brudnos. Ne, ne nuo šokolado, bet nuo puikybės. Jų tikslas nebebuvo patekti į jūrą, jų tikslas buvo sulaukti dar daugiau aukų, nes jom patiko būti garbinamom. Berniukas apsiverkė- jis sužlugdė tobulą grožį…