Užburtam rate,
Gyvename visi.
Nors kartais mums atrodo,
kad esame vieni.
Kai saulė leidžiasi,
O vakaras arti,
pajuntam nuovargį užplūdūsį.
Mes esam žmonės,
Žemelės gėlės,
Mes amžiais žydim,
Mes amžiais norim,
Vieni mes gimstam,
Kiti mes mirštam...
Žemelė davė gyvenymelį.
Ateina metas, kai mums sunku,
Ateina laikas, kai mums gerai.
Gyvename Vienu ritmu,
sunkiu, o gal lengvu gyvenimo ratu.
mums Dievas davė,
Protą, kūną ir likimą,
Kad mes moketume,
surasti gyvenimo žaidimą.
pilnos gatvės žmonių, pilni traukinei, prekybos centrai ir kontoros o visi svetimi. (susvetimėjimas, kaimynas kaimyno nepažįsta, sako taip būna - 21a. rykštė susvetimėjimas - abejingumas). taip ir atrodo, kol nesusiburia į kokią nors vieną akciją, pavyzdžiui už 5 litus įvažiuoti į užpakaliuką, metaliniu krepšeliu - prekybos centre vežimėliu, kiek įvažiuosi tiek užsidirbsi... :D
yra minčių, viskas taip, tačiau viską gadina tas prastas muzikinis turinys. NĖRA SKAMBESIO. pozityvus kūrinukas, platus erdvus, su mintim gerai, su tuo atrodymu, bet viskas skęsta prastame "metre".
Tikrai jau labai ratingas šitas eilius. Ir rimas prastas, netraukinatis, neskambantis, o būna rašykai parašo didžiausią nesamonę, bet bent siaubingai gražiai skamba. Nors ir absurdas. Kvailai skamba, kai esame visi, bet esame vieni, a ko dar mum cia reikia? kokios dar nezemiskos formos pasigendam? Per daug noreta, mazai isspausta. Tarp kitko apie žaidima, mums jo tikrai nereikia ieškoti, mums reikia bėgti iš jo. Banalu.
Šiam kartui tiek . Jei nenorit, neprivalot priimt mano kritikos, as tik naudojuosi savo narystes teise pasakyti nuomone :) Gero vakaro ! Ir sėkmės lipant iš banalumo jūros. Jūra iki pažastų šįkart..