Vyras

Esi didelis vadas bandos, tave seka medžioklėn,
Tik rujon išeini valandos vienišumo prismaugtas:
Per laukymę slenki, kur takelių raidynas išmoktas,
Kur ne žmonos, o vien nepažįstamos pėdsekės laukia.

Niršiai puoli ir guldai jas po vieną į miegmaišius,
Pažymėjęs lyg turgaus skerdieną, tempiesi per tyrus.
„Įsikąskit manęs“-šnibžteli savo moterims rėkiančioms:
Kaip sirenos jos, rodos, prikeltų iš mirusių vyrus.

Pasisekus medžioklė: iš džiaugsmo net noris riaumoti.
Tavo draugas kaip šuo, aplink kojas vis trinasi
Ir tamsoj vien tik kvapas, kai suvelki mantą į grotą,
Esi vados bandos ir taviškės avelės nuo tavęs jau nesigina.