Mirties slėnio dykuma ir aš

Dykuma. Laikas sustoja. Nėra nieko – tik saulė, vėjas ir smėlis. Pati tinkamiausia vieta sustoti ir pagalvoti, kas iš tikrųjų yra tikra. Ar tikras tavo gyvenimas, ar tik persunktas vartojimo kultūros, blizgučių, kitų nuomonės ir visuomenės spaudimo? O gal tu gyveni ne savo, o kitų tau primestą gyvenimą, gal tu esi tik kitų sukurta ir valdoma marionetė?
Dykuma tokia genialiai paprasta, čia viskas aišku – aiškus horizontas tarp smėlio ir dangaus, aiškios spalvos – geltona smėliui ir žydra dangui, aiškūs pojūčiai – karštis iki apkvaitimo ir troškulys iki išsekimo... Norėtųsi, kad ir gyvenimas būtų toks paprastas ir suprantamas. Šitame paprastume gali atsiriboti nuo pasaulio ir pažvelgti į savo gelmes, suprasti, ko tu iš tikrųjų nori, kas tu iš tikrųjų esi.
Kepinant be proto karštai saulei, bandai save sutapatinti su dykuma ir supranti, kad  dykuma nėra tokia jau paprasta – horizontas yra aiškus, tačiau neaprėpiamas ir protu nesuvokiamas – kuo arčiau jo eini, tuo toliau jis „eina“ nuo tavęs, dykumos ramybė yra apsimestinė – smėlio audros gali užklupti bet kada ir smogti visu smarkumu, dienos ir nakties temperatūrų kontrastai dykumoje yra protu nesuvokiami, tačiau juntami visu kūnu.
Nors dykuma gali pasirodyti suprantama iki primityvumo, tačiau tu jos niekada nesuprasi – didelis smėlio plotas, be pagrindinio gyvybės šaltinio - vandens, yra TOKS GYVAS! Taip niekada iki galo nesuvoksi ir savęs, juk tu tik žmogus...