Tik atsitrenkę i absurdą, pradedame gyventi

Kiekvienas sąmoningas individas (žmogus) dažnai bando atrasti atsakymus į jam rūpimus klausimus. Tai prasideda dar vaikystėje, kuomet mažylis, vos išmokęs kalbėti, ima klausinėti: „Kas čia? “. Laikui bėgant, žinių troškimas vis auga. Klausimai. Atsakymai. Klausimai. Atsakymai. Klausimai. Klausimai, klausimai, klausimai, klaus... Tai nesibaigia. Atsimušama į aklavietę, tada vėl iš naujo... Absurdas!
Kaip teigė Alberas Kamiu: „Viskas prasideda nuo sąmonės“. Būdami sąmoningi renkame informaciją ir bandome priimti arba atmesti. Pamažu sužinome, kad gyvybei reikia deguonies ir vandens, kad chemijoj tai vadinama O2 ir H2O. Kažkas mums papasakoja apie laimę, meilę, neapykantą ir mes stengiamės tai pajusti. Dar kiti mus supažindina su taisyklėmis, dogmomis, įstatymais, moralinėmis nuostatomis... tada mes manome esą pasirengę gyventi prasmingai, žinantys, išmanantys, ar bent nutuokiantys apie vienus ar kitus pasaulio elementus. „Viskas vyksta tuo pačiu ritmu“ (A. Kamiu). Gyvename, atrodo, įprastai, sužinoję naują žodį, sakome „monotoniškai“. Tada lyg ir pavargstam. Juk kažkur girdėjom, kad monotonija – blogas dalykas. Ir „vieną gražią dieną iškyla tasai „kodėl“, viskas prasideda šituo nuovargiu, kuriame atsiranda nuostabos“ (Kamiu).
Visa aplinkui atrodo dekoracijos, klastotės, kažkieno kito sukurtos idėjos, iš anksto suteikti pavadinimai, kontūrai. Ir pamažu pradedame galvoti, ar iš tikrųjų gyvename gyvenimą, ar žaidžiame žaidimą? O gal esame už virvelių tampomos marionetės? Ar filmų herojai? Mūsų žinios nebetenka prasmės, nes pasiklystame „tankiame“ pasaulyje. Atrodo, kuo toliau, tuo labiau įsipainiojame į klausimų ir žinių voratinklį, einame gilyn į „tamsų mišką“. Suvokiame, kad daug ko paaiškinti negalime, nesugebame atsakyti į daugybę klausimų. Tai, kas paprastai paaiškinama –, realybėje neegzistuoja. Taigi,. Prieiname prie išvados, kad viskas yra nepaaiškinama. Absurdas!
Sartro romano „Šleikštulys“ herojui žodis „absurdas“ taip pat „gimė“ netikėtai: „dar prieš valandėlę parke jis nebuvo atėjęs man į galvą, nors ir neieškojau“... Absurdas – tai beprasmybė, šleikštulys, vilties praradimas... nejau iš tiesų visi pasmerkti taip ir likti nežinomybės voratinklyje ar „tamsiame miške“? Juk net Getės „Fauste“ rašoma, kad „žmogus per klystkelius suranda tikrą kelią“. Nejau to kelio nėra? Tik tankmė, tankmė ir tamsa...? „dekoracijos“ griuvusios, didelių, naujų, aukštų prasmių nebeturime laiko ir jėgų ieškoti. Tada, anot Kamiu, „viskas kyla iš paprasčiausio susirūpinimo“. Lieka du keliai: gyventi, susitaikius su pasaulio keistenybėm ir absurdu, arba bėgti nuo jo kraštutiniu keliu. Tam, kad viską užmirštum, tereikia užmigti... Jei gyvenimas tau per tankus, neberandi sau vietos – išeik! Užmik amžiams...
Deja, žmogus ribotas, o „pasaulis tėra vienas“. Tą teigė Alberas Kamiu, tai ir taip akivaizdu. Žmogus, „trokštantis praregėti ir žinantis, kad nakčiai nėra galo“, nepasiduoda. Nors tam reikia ryžto, žmogus „ribose atsiskleidžia“. Pardeda iš tikrųjų gyventi. Nes viena didžiausių problemų ta, kaip rašė Kamiu, kad mes nesugebame atitikti pasaulio paprastumui. Gyvename tada, kai pagaliau suvokiame, kad už paprastų dalykų nėra jokios aukštesnės prasmės ir „kad prasmė yra tik iliuzija, kurią prie gyvosios dabarties prilipdome mes patys šitaip sunaikindami tą dabartį ir parodydami, kad nesugebame gyventi pilnavertiškai ir paprastai“ (Arvydas Šliogeris). O kad tai suvoktume, tenka susidurti su Absurdu.
Tik atsitrenkę i absurdą, pradedame gyventi. Atrandame savo ribas ir jų neperžengiame, išmokstame susitaikyti su absurdu. Sugebame valdyti save ir jausti atsakomybę už savo egzistenciją. Anot Arvydo Šliogerio: „Visi dievai, visos amžinybės ir visos utopijos yra vieni niekai, palyginus su pirmuoju patekančios saulės spinduliu. Svarbiausi  dalykai paprasti ir matomi širdimi, juk kažką panašaus teigė ir Antuanas de Sent-Egziuperi.