Mano vardas yra Pinavijus

Mano vardas yra Pinavijus. Ne, nesijuokit, visai nejuokinga – šis vardas turi gilią prasmę. Kaip man pasakojo mama, mano senelio brolis buvo partizanas, žiauriai nužudytas savo slaptavietėje. Jis mūsų šeimos didvyris – ir jo slaptavardis buvo Pinavijus. Tą dieną, kai jis žuvo nelygioje kovoje, rėkdamas nesavu balsu į pasaulį išlindau aš. Todėl mane pavadino jo garbei – Pinavijumi. Yra tokia gėlė, kuri pinasi aplink medžius lyg šarvai – tai štai jos pavadinimas yra toks kaip ir mano vardas. Nesiskundžiu, nes draugai mane vadina Pijumi. Niekam nesakau savo pilno vardo,  nė vienas nesulaiko šypsenos.
O ir istoriją apie senelio brolį pasakoti yra atsibodę.
Gyvenu aš kaime. Nuo mažens aš nebijau ūkio darbų ir esu tvirtas vyrukas. Žinau, nors turiu vyresnį brolį, būtent man tėvas paliks visą ūkį. O mano tėvas sumanus žmogus ir žino, kas geriau pratęs atlikti jo pradėtą darbą. Mano brolis – mokslinčius, baigęs net du universitetus, gyvena mieste. Net nesiruošia grįšti tėviškėn, tik vasarą su vaikais atsibeldžia paatostogauti. Netrukdo, tačiau jo vaikai tikri nutrūktgalviai. Per juos aš esu patekęs į daugybę keistų situacijų ir vos išsisukdavau nuo nelaimės. Matyt, visi atsigimę į jo žmoną, spitrią moteriškaitę garbanotais plaukais ir apvalia subinaite.
Ji smalsi ir garsiakalbė. Tarp mūsų kalbant, ji mane erzina. Jai viską reikia žinoti – tikra priešingybė broliui ir visiškai nepanaši į mūsų mamą  - ramią kaimo moterėlę, pusę gyvenimo dirbusią melžėja kolūkyje. Bet kokius sūrius ji gamina... Kokius kumpius išrūkina... pirštus galima apsilaižyti – kviečiu atvažiuoti ir paragauti.
Mūsų ūkis didelis, turime daug gyvulių ir žemės, auginame javus ir bulves, kopūstus ir burokus. Aš šiame versle (jei taip galima pavadinti) gerai nusimanau.
Nesu baigęs universiteto, tačiau esu baigęs neblogą gyvenimo mokyklą.
Kodėl jums rašau, paklausite. Ogi įvyko man istorija, kuri pakeitė mano gyvenimą iš esmės. Todėl norėčiau papasakoti ją ir paklausti patarimo, juk esate protingas žmogus, ne koks šiaudadvasis ir galbūt man patarsite, kaip elgtis.
Prieš mėnesį atbildėjo pas mus brolelis, su savo vaikais aišku. Vaikus jis turi du – mergaitę ir berniuką. Mergaitė dar maža, dešimties metų, o berniukui jau keturiolika, visas bernas. Jau pirmi pūkai ant lūpų želia. Mačiau, kad jau skutasi – aišku nėra ką ten skusti, bet vaidina jis jau didelį vyrą. Įžūlus vaikėzas ir vadina mane ne Pijumi, o Pinavijum – nors didvyrio vardas, tačiau pilnas pavadinimas, dar iš paaugliškų lūpų mane erzina.
Taigi atbildėjo savo didžiuliu mersu, išsikrovė puodus, patalynę, didžiausius ryšulius – beveik kaip visada. Šiaip jau man niekada nebūna blogų nuojautų, bet tą kartą, aš pajutau kažką negera artėjant. Lyg koks šešėlis užslinko ant mūsų ūkio.
Kai pamačiau didžiulį banginį įsukant pro vartus, nemalonus šaltas šiurpas nubėgo visu kūnu. Nusipurčiau ir pagalvojau, kad gal persišaldžiau... Tačiau aš esu užgrūdintas, tas peršalimas visai ne prie ko, buvo aišku kaip dieną.
Nusprendžiau, kad tai ne prieš gera, nes paskutinį kartą toks šiurpas mane krėtė prieš pat gaisrą klėtyje. Kaip dabar atsimenu, tą vakarą nuėjau į tvartą ir kaip tik tada mane perkrėtė šiurpas.
Pagaliau mano brolis su visa manta įsikraustė vidun, jo žmona kaip visuomet išlandžiojo visus kampus ir tuojau puolė tvarkyti lauko virtuvę. Tokia jau ji, ne jos reikalai, tačiau turi pasirodyti, kad yra ypač tvarkinga, kad padarytų mano tėvui įspūdį. Nesiginčysiu, mamelė ne itin tvarkinga moteriška, tačiau marčiai pulti naršyti po svetimus puodus ir imti tvarkyti tai jau visai nemandagu.
Tokiais atvejais stengiuosi ją kaip nors paerzinti, kad ji savo noru išnyktų iš virtuvės ir aš galėčiau ramiai parūkyti. Toks jau mano vakarinis ritualas, o kai aplinkui tokia riesta subinaitė sukiojasi - jokio susikaupimo.
Ir tą vakarą aš bandžiau visokiais būdais tai padaryti, bet į virtuvę atslinko ir mano brolis nešinas pypke. Jis gerą pypkę turi, dažniausiai rūko vyšninį tabaką, kurio dūmai maloniai apgula visus virtuvės pašalius. Kitoje rankoje jis atsinešė du butėlaičius alaus. Tada man nuotaika pagerėjo, nusimatė geras pasisėdėjimas ir pašnekesys. Nors kartu ir nerimas ėmė man kutenti krūtinę – mano brolis matyt ruošėsi rimtam pokalbiui.
Susėdome prie stalo ir tada aš geriau apžiūrėjau brolį, visas sulysęs ir pajuodusiais paakiais pasirodė. Rankos atidarinėjant alų jam virpėjo, tad pamaniau, kad atsitiko kažkas negero.
- Pijau, - pradėjo jis dusliu balsu. – Kaip tavo reikalai? Kaip ūkis?
- Ech, Andriau, - atsakiau jam, truktelėjęs nemažą gurkšnį iš butelio, - man viskas gerai, geriau sakyk, kaip tau sekasi?
Brolis neatsakė, nejaukiai pasimuistė ir pajutau, kad aplinkui guviai besisukinėjanti žmona jį trikdo.
- Ar tau ne laikas daiktus išpakuoti? – stačiokiškai paklausiau jos. Greta kiek pasimuistė, bet pamačiusi  mano nutaisytą  žvėrišką miną ir nusiminusį vyrą - išsprūdo laukan. Nesuprantu, kaip jis išveria su ja?
- Nagi Andriau, kas geresnio ar blogesnio, atrodai kažin koks suskydęs ir nekalbus? Gal koip nors pagelbėti galiu? – bandžiau pralaužti ledo sieną. Brolio veidu nuslydo šešėlis ir jis gurkštelėjo savo alų.
- Pasakysiu Pijau, negerai man negerai.
- Kas gi negerai? Pasakok! –  negerumas ir man perliejo širdį, nors stengiausi neišsiduoti, jog brolio susmekusi išvaizda mane baisiai veikia.
- Nežinau nuo ko pradėti brolau, nežinau... – nuleido galvą Andrius.
- Ogi nuo pradžios.
- Pabandysiu... Viskas prasidėjo praeitą savaitę. Viskas atrodo tekėjo kaip įprasta, o pirmadienio vakarą man paskambino mano draugas, archeologas. Seniai mudu matėmės ir jis pasiūlė susitikti. Buvo kažko susijaudinęs, lyg ir laimingas lyg ir kažko išsigandęs.
Sutikau su juo susitikti. Buvo įdomu, nes jis buvo daug svetimų šalių aplankęs ir dažniausiai papasakodavo nuostabių nuotykių, kokių jam esą tekę patirti.
Ir šį kartą jis manęs nenuvylė. Susitikome populiarioje kavinėje, kur buvo sausakimša žmonių. Šiaip jam nepatinka tokia gruzdėlynė, tačiau tą kartą jis primygtinai reikalavo, kad eitume kaip tik į tą įstaigą. Atrodė, kad jis, kaip koks šnipas, nuo kažko slapstosi.
Persimetėme keliomis bendromis frazėmis, tada jis ėmė pasakoti apie savo paskutiniąją kelionę į Ameriką. Jis tyrinėjo Majų senovės miestą, kažkokios korporacijos vardu buvo atlikinėjami grandioziniai kasinėjimai ir vykdomi tyrimai. Mano draugas buvo pasamdytas kaip geras šios senovės indėnų kultūros žinovas.
Čia draugas pradėjo nervintis ir pasiskundė jau nuo pat pradžių turėjęs įtarimų, kodėl tokia didelė korporacija, kurios veikla visiškai nesusijusi su archiologinėmis iškasenomis, tiek milijonų investuoja į nedidelį žemės plotą. Čia jis nebaigė pasakoti ir pradėjo drebėti. Pagalvojau, kad galbūt kokią ligą pasigavo, tačiau jis man įbruko į rankas mažą ryšulėlį. Tai jis atliko po stalu, vis dairydamasis, ar niekas nemato. Įgrūdo į rankas ir pareiškė, kad jo neieškočiau bent kelias dienas, jis pats mane susiras, o aš jokiais būdais neatidarinėčiau paketėlio. Nebent jam nutiktų kas nors baisaus... Turbūt nujauti, kad tą naktį nesudėjau nei bluosto, o paketą pasikišau po pagalve.

(nežinau ar tęsti toliau.... jei š... tai sakykit)