čia

rieškučiom išsėmiau žvilgsnį,
gaudžiusį vakarykščius silueto likučius,
ir vėjas maudžiantis
širdies raudonumą išgėrė.
kapt, kapt...
    nuo jo išdžiuvusių lūpų
    žemė paskutinius lašus suėdė.
mano rankos čia bejėgės
rodykles suka atgal, bet jos vis savo:
pirmyn, monotoniškai pirmyn ten kur
tu dar negimęs čia buvime mano.
tu praeities dabar, šiandienos dabar,
bet ne rytoj čia...
į delną sugniaužiu kas liko
pamiršus kad į rytojų sunyko.
aš gimiau čia būti, dabar mylėti,
o ryt sugriūti.