Aido skambesy

Pagavau skambų rytmečio aidą,
Išgirdau jame savąjį vardą.
Reiškia, šaukė mane kažkas, šaukė
Ir ne aido – manęs galbūt laukia...

Išgirdau dar atodūsį skaudų,
Pajutau, kaip jis palietė veidą
Ir šalia kažkur apsigyveno,
Ir pavirto į ilgesį mano.

Juodo debesio, mėlyno žaibo
Vaizdinių atmintis neišsklaido,
Nors dažnai po vaivorykštės tiltu
Vėl jaučiu saulės spindulį šiltą.

Audros įsiūtis rimsta ir senka –
Ir, nors būti žaibolaidžiu tenka,
Aš džiaugiuosi, kad manąjį vardą
Kažkas taria ir patiki aidui...