Ikaras kildamas į dangų
Ieškojo skrydžio laimės neliestos,
Apakusios jo akys geidė saulės šilumos…
O gatvės valkata bedalis, tą rytą snaudė aikštėje,
Lyg vaiką duonos žiauberę apglėbęs
Svajojo mirti tyloje…
Sulojęs šuo jį privertė pabusti
Baltais pūkais apsnigo jo sermėga purvina
Ir valkatos kakta raukšlėta palaima švietė
Paženklinta kraujo lašu…
Ilgai taip liko jis sėdėti
Dulkėtos aikštės pakraštį…
Bet vakaro tyla atbėgus, apglėbė baltus jo pečius
Taip trokštamą ramybę davė
Tyluma padovanojusi Ikaro kruvinus sparnus…