virsmas

aplipo bitės altorių
našlė verkia
šienapjūtė danguje
save pati aukoja
valgydama žėmę
veju užgeria
varpas neskamba

o ji ravi ravi nebūtį
nekaltybė klausykloje
simboliais glosto girdėjimą
dalgiu virsta
ir pjauna vandenį rankomis
skambanti įkapių dykuma

kosulys gerklėje
pelėkautus surado
lyg tuščias kapas
virstantis į šulinį
dygsta žmonių sielos
pirštinėtom rankom
ir slepiasi ugnyje
uždegdamos artimą savo

rūku plautos akys užsimerkia
degantis virsmas aukojimui