Aštri mirtis. (Prologas)

Kai diena pradėjo ristis į pabaigą, Emilė Merton prisiminė, ką ketina veikti. Ji nebuvo iš tų merginų, kurios amžinai skųsdavosi, kad nėra ką veikti. O tokių moterų Oldberyje buvo pilna. Tačiau Emilė visada rasdavo ką veikti. Šis kartas nebuvo išimtis. Ji sugalvojo nueiti į policiją. Žinoma, ne be priežasties. Kas gi eina į tokią vietą šiaip sau?
  Kai saulė jau buvo nusileidusi, Emilė išėjo iš namų. Ėjo greitai – ji nemėgo vakarais vaikščioti viena. Iš tiesų, nemėgo – per švelnus žodis. Ji bijojo.
  Eidama Emilė vis keikė save, kad nenusipirko namo kur nors arčiau nuovados, tačiau ji juk negalėjo žinoti, kad jai kada nors prireiks to pastato. Emilė buvo iš tokių, kurie nemėgo bendradarbiauti su pareigūnais. Ji naiviai tikėjosi, kad niekada nereiks bendrauti su „tais žmonėmis“, kaip pareigūnus vadindavo Emilė. Tačiau visada būna pirmas kartas.
  Emilė ūmiai sustojo. Netoli jos šmėkštelėjo šešėlis. Tačiau mergina vis ramino save, kad jai pasivaideno. Staiga ji išgirdo žingsnius, ir jos širdis nusirito į kulnus. Emilė žvilgtelėjo per petį ir dar smarkiau išsigando – paskui ją sekė žmogus. Mergina nejučiomis pradėjo greičiau eiti. Po kelių akimirkų ji jau bėgo, tik staiga pasigirdo moteriškas balsas:
  - Ema, sustok!
  Emilė, kurią miestelyje visi vadino Ema, lengviau atsiduso ir sustojo. Tai tebuvo viena iš jos draugių, Elizabeta.
  - Dieve, Elizabeta, tu mane mirtinai išgąsdinai! – sušuko Emilė.
  Elizabeta nusijuokė. Ji garsėjo tuo, kad mėgo gąsdinti žmones. Visi Oldberio žmonės jos prisibijojo.
  Emilės draugė buvo aukšta, šviesiaplaukė maždaug dvidešimt trejų metų mergina, vos metais jaunesnė už pačią Emilę.
  - Ema, ką tu sau galvoji? Juk jau tamsu, o tu vaikštai viena! Tave gali užpulti, - ėmė pamokslauti šviesiaplaukė.
  - Pati žinai, kad vakarais vaikštau tik tada, kai yra mirtinas reikalas, - niūriai sumurmėjo Emilė. Puikiai matėsi, kad ji nenorėjo sakyti, kur eina, tačiau jos draugė buvo tikra smalsuolė.
  - Tai kas per reikalas?
  - Tau tai netūrėtų rūpėti, - kreivai šyptelėjo Emilė.
  - Puikiai žinai, ką kalba miestelio moterys, - pasakė Elizabeta.
  - Apie ką kalba tos apkalbų karalienės? – nekaltu balseliu paklausė Emilė, tačiau puikiai žinojo, kad Elizabeta primins jai viską, ką Ema norėjo pamiršti.
  Elizabetos veide atsirado Emilei jau pažįstama išraiška – ji pernelyg saldžiai nusišypsojo, o tai visada reiškė tai, kad Elizabeta tuoj pradės skleisti paskalas, mat ji buvo viena iš tų, kuriomis Emilė nelabai pasitikėjo – „apkalbų karalienė“. Tačiau keistomis aplinkybėmis jos susidraugavo.
  - Liza dar nepamiršo to skandalo, - apylankomis kalbėjo Elizabeta, tačiau net ir aklas galėjo pamatyti, kad Emilės draugės veidas tiesiog nušvito apie tai prakalbus.
  - Aš irgi dar nepamiršau, - ramiai atsakė Emilė. – Ir nemanau, jog kada nors pamiršiu.
  - Ir tu tai sakai visiškai ramiai?
  Emilė prunkštelėjo.
  - Nejaugi aš kalta, kad Liza nesugeba sutramdyti savo vyro?
  Elizabeta primerkė savo mėlynas akis ir nusišypsojo:
  - Dievaži, Lizos vyrelis ne auksinis, bet tu irgi ne angelėlis, tiesa?
  Emilės akys valiūkiškai sužibo ir ji nusijuokė. Tiesa, ji tikrai nebuvo angelėlis. Ema mokėjo naudotis savo grožiu, tas taip pat tiesa. Tačiau ar tai buvo būtina žinoti visam miesteliui?
  Mergina būtų mielai pasilikusi su Elizabeta, jei ne skubus reikalas, kurį ji turėjo atlikti, tad Emilė nenoromis atsisveikino su drauge, pažadėjusi, kad rytoj pas ją užsuks.
  Kai Emilė pasiekė nuovadą, buvo ketvirtis devintos, tačiau jau buvo ruduo, temo greitai. Ema šiek tiek nedrąsiai pabeldė į vyriausiojo inspektoriaus kabineto duris ir po kelių akimirkų išgirdo tylų „Prašom“.
  Įėjusi Emilė pamatė vaizdą, kuris jos nėmaž nenustebino – ji jau buvo girdėjusi apie tuos dalykus. Ant stalo juodaplaukė pamatė porą alaus butelių, o prie stalo sėdėjo du pareigūnai ir lošė kortomis, tačiau vos tik ji į tai žvilgtelėjo, inspektorius su savo kolega greitai viską sukišo į stalčius.
  - Dieve, ir čia vadinasi policija, - sušnabždėjo Emilė.
  Ji tyčia sušnabždėjo žodžius taip, kad inspektorius išgirstų. Mergina su pasitenkinimu matė, jog inspektoriaus kolega išraudo.
  - Kuo galėtume jums padėti, panele? – paklausė inspektorius.
  Ema ne iš karto ėjo prie reikalo, o susiraukusi paklausė:
  - Gal bent atsisėti pasiūlytumėt? Visai žmogų į kapus nuvarysit. Vos galo negavau, kol iki čia atėjau.
  Nusišypsojęs inspektoriaus kolega pastūmė Emilei kėdę ir sukuždėjo inspektoriui:
  - Dievaži, jeigu ir toliau čia ateis tokios gražios merginos, dirbsiu čia ir be užmokesčio!
  Inspektorius nusijuokė, tačiau pamatęs juodaplaukės gražuolės veido išraišką, kurios švelnia niekaip nebuvo galima pavadinti, bematant surimtėjo ir prisistatė:
  - Inspektorius Džonas Kuperis. Kuo galiu jums padėti?
  Emilė nusprendė nepaisyti gašlaus inspektoriaus kolegos žvilgsnio ir prabilo:
  - Noriu jums pranešti, kad dingo žmogus.
  Inspektorius Kuperis smalsiai į ją pasižiūrėjo.
  - Žmogus, sakote? Šiais laikas tikrų žmonių ne visur rasi... Bet tiek to, papasakokit, kas tai per persona.
  Emilė susiraukė, mat iš inspektoriui iš burnos dvokė tuo nelemtu alumi.
  - Po teisybei, dingo mano sesuo, - pasakė Ema.
  Inspektorius pasiėmė kažkokį dokumentą ir paklausė:
  - Jūsų vardas ir pavardė?
  - Emilė Merton, - pasakė juodaplaukė.
  - Jūsų sesers vardas ir pavardė?
  - Simona Merton, - atsakė mergina.
  - Apibūdinkite ją, - paprašė pareigūnas.
  - Aukšta, tamsiaplaukė, žaliaakė, - paskubomis išbėrė Ema.
  Kol ji kalbėjo, pareigūnas stropiai viską užrašinėjo dokumente. Baigęs rašyti, keletą akimirkų spoksojo į Emilę, vėliau paklausė:
  - Kada ir kokiomis aplinkybėmis ji dingo? Kaip ji buvo apsirengusi?
  Emilė tyliai atsakė:
  - Ji dingo užvakar. Aplinkybių nežinau, išeidama Simona pasakė, kad eina apsipirkti. Na, ji nebegrįžo. Iš pradžių net nesukau galvos – ji mėgdavo kažkur išeiti ir visą dieną bei naktį negrįžti, bet ryte ji paprastai pasirodydavo, tad vakar ryte radusi tuščią jos lovą, sunerimau. O apsirengusi ji buvo juoda suknele.
  Emilei baigus postringauti, Kuperis mąsliai žiūrėjo į tolį. Galų gale atitokęs nusišypsojo ir pasakė:
  - Tuoj pat pradėsime jūsų sesers paiešką.
  Emilė be jokios išraiškos veide pasakė:
  - Puiku. Galiu eiti?
  Inspektorius linktelėjo, ir Ema pakilusi nuo kėdės lėtai išėjo iš kabineto. Eidama ji tiesiog juto ant savęs pareigūnų žvilgsnius, ir pagalvojo: „Kokie keisti padarai tie vyrai... “
  Išėjusi į gryną orą, mergina skambiai nusijuokė.
  - Vyrai nors ir manosi esantys protingi, tačiau stebėtina, kaip greitai juos gali apgauti graži moteris, - tyliai sau pasakė Emilė.
  Juk šita gražuolė nebūtų Emilė Merton, jeigu ko nors nesumeluotų. Tiksliau, nenuslėptų keleto faktų...