gyvenimo filosofija

Ar tu žinai kas yra skausmas? o neapykanta? Melas? Išdavystė? Negi nežinai? Juk kasdien  tuo gyvename! Na, jei jau nežinai, aš tau pasakysiu. Mes esame melas. Visas mūsų buvimas yra klaidingas, paremtas apgaule. Juk kai tu manęs lauki, žiūrėdama pro langą, tu ne manęs lauki. Tu lauki smagaus vakaro arba ne veltui nugyventų kelių akimirkų. Kai tu kvieti susitikti aš žinau — ne mane tu kvieti. Tu nori kaip nors išvaryti iš savęs nuobodulį, kuris kasdien vis giliau leidžia šaknis į tavo smegenis ir širdį. Tu tenori nutraukyti jo akmeninio voratinklio pančius, tenori akimirką pasijusti laisvesnė nei esi iš tikrųjų. Jei nori, galiu paaiškinti ir kas yra skausmas. Labai banaliai mes jį suvokiame. Galvoji, kad tau jau niekada nebegali skaudėti, nes pripratai prei amžino, rodos, sielos maudimo. O aš manau kitaip. Tavo akys yra skausmas. Gilus, niekaip neišbrendamas juodžiausias skausmas. Kai žiūriu į jas, matau pačią tragedijos esmę, apokalipsės šauksmą, norą būti bet kuo, tik ne tuo, kas esi, būti bet kur, tik ne ten kur tave likimas nubloškė. O pats pirmas tavo žodis jau buvo išdavystė, nesvarbu ar tai buvo „myliu“ ar „eik po velnių“. Jau tada tu nutrenkei mane į abejonių ir nepasitikėjimo žmonėmis prarają. Kol tylėjai, aš dar kažkuo tikėjau. Na, tai buvo naivu ir beprasmiška, bet aš tikėjau liūdesiu ir kančia vardan sielos išsivalymo. Bet jau dabar žinosiu, kad tų dalykų šventų nebūna. Supurvinta mano siela netikėjimu. Ir niekas jos nepagydys, niekas neišskalbs, net ir naudodamas sąžinės ar atgailos baliklius. O jei ir išskalbtų, ji liktu permatomai balta, be joko turinio, be visko kas galėtų būti svarbu, kažkokia pasiųsta į pragarą, bet tinginti ten eiti, todėl užpildanti mano esybės ertmę ten kažkur tarp plaučių ir skrandžio. Štai todėl ir pykina vos išgirdus žodį „išsigelbėjimas“, štai kodėl dusina vien mintis apie vilties galią. O ar pastebejai, kaip mes vienas kitą mokome neapykantos? Sakydami, kad esame dviese, mes tuo pat metu atsisveikiname, todėl taip ir nekenčiame savęs, žalojame save laiku, kuris vis tiek nebus mūsų, neįstengiame net savo pabaigos laiko sulaukti, jo neišnaikinę mintimis apie mirtį. O ar žinai, kas yra sparnai? Tie, kure neša į svaigulio akimirkas ir beprotybės kraujoplūdžius? Tai iliuzija. Jų iš tikrųjų nėra. Yra tik mūsų žemė, kuri laiko pakankamai tvirtai, kad neužsisvajotumeme apie dangų per anksti, ji dažnai murkdo mus į purvą, kad pajustume, jog iš jos išaugę mes taip ir neišlindome iš jos tamsos, kad vis dar esame nuo jos priklausomi. Tai kam tada iš vis  sparnai, kurie plakasi į kojas kaustančias grandines, kurie trykšta krauju, kaip gyvybės eliksyru, tačiau jų plazdejimas neprimena muzikos, greičiau tai panašu į agonijos pilną duslų paskutinį širdies dūžį. Aš neturiu savyje nei lašo romantikos. Bet gal ir gerai. Jos neturėdamas, aš neturiu ir nė lašo pykčio ar baimės. Todėl galiu tau paskambinti lietingą penktadienio vakrą, pusę šešių, ir pasiūlyti išgerti kavos, o po to išsitempti į lietų, kad lietus nuplautų mūsų makiažines šypsenas, kad po to liktume tokie, kokie esame iš tikrųjų: bjaurūs, nes  liūdni, cinikai be gyvenimo tikslo, trokštantys malonumų ir už juos nieko neatiduodantys... Tavo lūpos primena Pietų Amerikos krioklius, po kuriais žūdavo tūkstančiai bebaimių ispanų konkistadorų. Ir nebebūdavo jiems tada svarbu jokie sielos skausmai ar išduota garbė. Pabūsiu ir aš didvyris! O po to, parvežęs tave namo, susirinksiu savo bespalvės sielos duženas, namie seilėmis suklijuosiu ir vėl prarysiu užsigerdamas degančiu skysčiu. Tegul gyvena ir veisiasi mano tuštybė. Gal užpildys nuo amebiškumo trūkstančias mano kūno sienas, gal plyšiais nebekauks skersvėjai ir nebebus taip šalta... Taigi tokia mano gyvenimo filosofija.