Išleistuvės (pabaiga)

Sklypas buvo nupirktas. Nepigiai sumokėjo, tačiau įsigijo. Ir Klimui ir uošviui labai patiko ir, daug nesiderėję, nupirko. Žiemai atėjus, buvo kertamas miškas ir rogėmis gabenami rąstai į miestelį. Iki pavasario suvežė visą statybai reikalingą medžiagą ir vos tik sušilo prasidėjo darbai.
  Dabar jau Klimas prie statybų, o Dangutė, nutraukusi visus siuvimus, už prekystalio.
Policininkui Vaciui patogu. Jis dabar dažnai gali matyti Dangutę. Jis, kaip buvo įpratęs, užeina į parduotuvę pasėdėti. Kartais trumpai, kartais ilgai pabūna. Kitą kartą jie su Dangute šnekučiuojasi arba Vacys tiesiog stebi, kaip Dangutė ką nors dirbdama juda už prekystalio, ir kuo toliau, tuo labiau ja žavisi. Pats nesupranta, kas jam darosi, pyksta ant savęs, kad elgiasi kaip koks kvailys, bet negali atsispirti pagundai ją matyti ir gėrėtis. Traukia, nepaprastai traukia jį ta Klimo žmonelė Danguolė. Dabar nors tiek gerai, kad gali ją pamatyti, kada tik panorėdamas. Vaciui pasirodė, kad ir Dangutė jam šiek tiek malonesnė. Matyt jau užmiršo tą nuotykį  per susitaikymo balių. Dabar ji elgiasi su juo vsai draugiškai. Ji jaučiasi saugi už prekystalio, tarsi už barjero skiriančio ją nuo policininko Vaclovo įkyraus elgesio. Čia jis jos nepasieks, nors neturėtų kas nors panašaus kartotis. Tada buvo šventė, visi įsilinksminę, atsipalaidavę, drąsūs. Galėjo šauti visokių minčių į galvą. Dabar jau visai kitos aplinkybės...
  Klimas nuolat užsuka į parduotuvę, nes sklypas, kur vyksta statyba  visai čia pat, kitoje gatvės pusėje. Tai pritrūksta vinių, tai varžtų, tai tiesiog pasižiūrėti, kaip sekasi Dangutei. Kai randa Vacį, Klimas su juo pasisveikina ir tuojau abu ima kalbėti apie statybas. Kai jie įsileidžia į kalbas, Dangutė žino, kad visa tai ilgai užsitęs ir, pasinaudojusi proga, kad Klimas krautuvėje, pasišalina. Skuba padaryt tai, ką buvo numetusi į šalį, užmigdo Rūtelę, o kartais, kai vyrai ilgiau užsibūna, pagamina pietus ir kviečia Klimą pietų. Tada Klimas keliasi ir eina į virtuvę, o Vacys keliauja namo ir tą dieną daugiau nepasirodo.
  Poniai Adai labai nepatinka, oi kaip nepatinka tas vyro bendravimas su Dangute . Ji žino, kur Vacys leidžia laiką per dienas ir visaip bando jį sulaikyti namuose, stengiasi jį sudominti, kad jis pagaliau liautųsi sėdėjęs toje parduotuvėje.
  Nežinia, kokių veiksmų ėmėsi Ada, bet vis tiktai šio to pasiekė. Rudeniop atėjo iš nuovados viršininko įsakymas su pranešimu, kad Vacys perkeliamas dirbti į kitą vietą. Taip pat į provincijos miestelį, tik kažkur Žemaitijoje.  Jis nė neįtarė, kad čia pasidarbavo Ada.  Gavęs paskyrimą ir atvažiavęs čia, žinojo, kad neamžinai čia gyvens, bet kad taip greitai jį iškels, nesitikėjo. Praėjo vos du metai, kai jis čia atvažiavo, o štai ir vėl į naują vietą. Nieko nepadarysi, prieš vėją nepapūsi.  Teks išvažiuoti, o gaila.  Miestelis ramus, gyvent buvo gera. Jokio triukšmo, jokių vagysčių. Kas be ko atlaidų proga teko tramdyt mušeikas, teko įsikišt ir į keletą šeimyninių konfliktų, bet ką tas reiškia, palyginus, kad visus ištįsus mėnesius ramu. Niekas nekvaršina galvos, susipažino su žmonėmis, įsigijo draugų. Kaip pavyzdžiui Klimas ir jo tokia miela žmonelė… Paskutiniu metu jie lyg ir susidraugavo, o dabar jau teks viską palikti. O iš dalies gal ir gerai. Kuo toliau, tuo jis giliau klimpsta į šį romaną ir gal kaip tik laikas viską nutraukti, kol dar visai nepametė galvos.
  Vacys dar turi laiko ir pasitaręs su Ada, nutarė suruošti savo išleistuves. Ada patenkinta, su viskuo sutinka. Ji jau važinėja į miestą, apsiperka ir ruošiasi išleistuvėms. Klimo tėvas pažadėjo Vacio išleistuvėms padaryti alaus. Kad jau švęsti, tai jau švęsti. Tegul ne kelias dienas, kad ir vieną vakarą, bet kad jis būtų įspūdingas.
  Sekmadienį po pamaldų ir susirinko svečiai. Pasiliko ir Klimo tėvai atvažiavę į bažnyčią. Mokytojas, viršaitis su  žmonom atvažiavo truputį vėliau, o su jais ir pieno perdirbimo bendrovės pirmininkas. Iš klebonijos atėjo tik vikaras.
  Stalas padengtas gražiai miesčioniškai. Čia jau ponia Ada pasistengė.  Serviruotas porceliano ir krištolo indais, pristatyta įvairių gėrimų, įmantrių valgių, saldumynų ir daug gėlių vazų. Tegu visi pamato, kiek jie visko turi ir kaip apie viską išmano. Tai ne koks kaimo stalas -  kalnai mėsos ir uzbonai alaus.
  Klimas už stalo su Dangutė ir Vaciui nėra kaip prie jos prisiartinti. Bet nieko. Visas vakaras dar prieš akis ir jis sulauks progos, kaip su ja atsisveikinti.
  Svečių garbei Vaclovas su uniforma. Žino, kad uniforma jį puošia. Pats nesėda už stalo, nori pasirodyti esantis puikus šeimininkas, rūpinasi svečiais, pripildydamas taures vyno ar bokalus alaus.
  Svečiai netruko įsismaginti. Prasidėjo tostai šlovinantys šeimininkus, pasipylė linkėjimai laimės ir sėkmės naujoje darbo vietoje. Garsiai buvo išvardinti Vaclovo padaryti geri darbai.
  Pasėdėjęs keletą valandų, dar prieš vidurnaktį  atsisveikino vikaras ir netrukus išvažiavo į kaimą Klimo tėvukai. Pasklido pirmos dainos, užgrojo patefonas. Kas norėjo šoko, kas norėjo dainavo, o dauguma sėdėjo už stalo, toliau užkandžiavo, gurkšnodami vyną bei alų.
  Auštant Vacys pagaliau nutaikė progą prisiartinti prie Dangutės.  Klimas su vyrais išėjo parūkyti, Danguolė atsigaivinusi atėjo iš lauko ir atsisėdo prie stalo ant pirmos pasitaikiusios kėdės. Kitą kėdę prisitraukęs arčiau tuč tuojau atsisėdo prie jos ir Vacys.
-Na,  kaip jaučiasi mūsų viešnia? – paklausė jis pečiu beveik liesdamas jos petį.  – Ar nenuobodžiaujate?
Danguolė pasitraukė truputį toliau.
-  Ačiū. Pas jus visada smagu. – padėkojo ji. – Kada išvažiuojate?
-  Nesinori apie tai nė kalbėti – pritildė jis balsą. – Jūs visi čia liekate, o aš turiu išvažiuoti. Kokia neteisybė- apsižvalgęs Vacys norėjo paimti Danguolės ranką, bet ji ryžtingai atitraukė ir pakilo nuo kėdės.
- Einu pažiūrėt, kur tie vyrai taip ilgai užsibuvo – pasuko ji link durų, bet atsekęs paskui Danguolę, koridoriuje Vacys pastojo jai kelią.
- Ponas Vaclovai, ką jūs darote? Pasitraukit – gynėsi ji, bet jis apglėbęs ją per liemenį, stipriai spausdamas prie savęs, ėmė šnopuodamas bučiuoti ir neleido ištart nė žodžio.
  Taip juos ir pamatė Klimas pirmas iš lauko įėjęs pro duris į koridorių.
Vaikinas buvo priblokštas ir jam užvirė kraujas.  Persiūtęs jis žengė žingsnį arčiau jų. Viena ranka stvėrė Vacį už krūtinės – tik subarškėjo visos munduro sagos. Kita ranka kirto tokį smūgį jam į veidą, kad šis krisdamas atsitrenkė į kambario duris. Durys plačiai atsvėrė ir jis aukštielnikas įvirto, tiesiog įčiuožė į tą kambarį, kuriame linksminosi svečiai.
  Visi nuščiuvo.
Vacys staiga pašoko ant kojų. Iš tos gėdos jis net nejuto skausmo. Jis – polocininkas su pilna uniforma voliojasi ant grindų visų svečių ir Danguolės akivaizdoje. Kas begali būti baisiau? Tokio pažeminimo jis niekad nebuvo patyręs. Paniekinta uniforma, išteptas munduras, įžeista garbė ir orumas, užsimota prieš įstatymo sergėtoją, pademonstruotas policijos bejėgiškumas. Vacys sekundę dvejojo, paskui puolė prie bufeto ir išstraukė ginklą.
- Vaclovai, atsipeikėk – pripuolė spiegdama Ada, bet kaip tik tuo metu driokstelėjo  vienas paskui kitą du šūviai.
Klimas iš karto krito ant nugaros, paskui, tampomas priešmirtinio mėšlungio, parvirto kniūbsčias. Iš burnos ir nosies pasipylė kraujas.  Dar suvirpėjęs visu kūnu, Klimas amžinai nurimo.
  Dangutė parpuolė ant kelių ir ėmė bučiuot jo kruviną veidą, šaukdama: – Viešpatie, Viešpatie – ir pati be sąmonės sukniubo prie gulinčio Klimo.

  Kai vežė Klimą laidot, ant baigiamo statyti namo gegnių aukštai iškeltas, stiproko vėjo pučiamas siūbavo ąžuolo lapų pabaigtuvių vainikas.