Mano mergaitės

Mano žmonos visada buvo keistuolės,
Savo ausų siera naktimis viena kitai piešdavo ūsus.
Koks apsileidimas. Kvailumas.
Krizendavo ir džiuvėsiais iš akiduobių snigdavo.
Taip, jos buvo iš miltų,
Aukščiausios klasės.

Baltutės.
Lūpų nebuvo,
Ryški raudona joms alergijas keldavo.
Pėdomis tripirštėmis ant ledo
Viena kitai rašydavo raštelius.
Pasakojo man, kad jų motina
Trobelėje ant vištos kojelės
Už tarnaitę tvarkydavos.

Žaislai išmėtyti.
Žuvų ašakos- plaukų segtukai,
Ramunių pilveliais geltonais prismaigstytos.

Įsivaizduokime, kad jos septynios susikimba rankelėm,
O dabar trys.
Ratas švytintis, o spindulys- rodyklė,
Per kojas joms kerta besisukantis dalgis.
Apdarai išskabyti saulių,
Kitų žvaigždžių jos nematė.
Belikimė- jų veislė.

Aš joms esu nenaudinga,
Vanduo iš mano delno joms ežeras,
Prispaudžiantis kūnus,
Materija žuvys mano pasaulyje minta.
O taip norėtųsi suspausti viską į didelį kumštį,
Tik negaliu: šiandien jos tyli ir spokso,
Apsikabinusios pirštus.