Baltos Katės sapnas

7 – ias valandas baladojuosi tuščiu vienišu traukiniu iš Leono į Ferolą. Naktis. Naktis. Du tušti vagonai iš Leono stoties išdardėjo pusė trijų tos pačios nakties, apie kurią čia šneku. Bandau užmigti, užmiršti – neišeina. Tamsoj apsižliumbiu iš ilgesio – toks didelis ilgas ilgesys, visai ne kaip naktis, kuri, palyginus su ilgesiu, labai trumpa. Devintą ryte išlipu pavargęs Ferole. Stoties tualete nusiprausiu, išsivalau dantis. Patraukiu link Karanca (Caranza) paplūdimio išsimaudyti ir pailsėti. Vanduo visą laiką dvokia, labai nešvarus, bet paplūdimyje – peršviečiamas, įbridus šmėkšteli dvi pusmetrinės žuvys – Baltos Katės sapnas?
Vėl bandau užmigti, bet dabar negaliu dėl nuovargio ir įtampos. Ši vidudienį dingsta, tįsau apimtas begalinės didžios ramybės, daug didesnės už mane, tave ir mus visus. Taip, neperdedu ir negražinu – ta ramybė atrodo begalinė. Guliu užsimerkęs saulėje, kol įkaistu, tada einu ieškoti šešėlio. Eiti toli nereikia – parkas vos už keliolikos žingsnių. Atsigulu po plačiu žaliu medžiu, panašiu į eglę, spygliukai labai minkšti, ir palaimingai ilsiuosi. Šalia renkasi šeimos su vaikais, čia – žaidimų aikštelė mažiesiems. Kelis kartus atskrenda spardomas sviedinys ir atsitrenkia į šoną, bet ramybė tokia didelė, kad sumurmu – „no problema“ ir guliu toliau. Apie ketvirtą atsikeliu. Šalia stovi berniukas su futbolo kamuoliu. Bandom šnekėtis, bet mano ispanų nulinė, tai pokalbis pasibaigia „no comprendo“ ir imam spardyti margą, kietą burbulą. Penkiametis vaikis jį spardo geriau už mane, vaikystės futbolo treniruotės išdilę. Saulė ir jūra. Jūra ir saulė. Kalnai. Kalnai. Uostas. Didžiuliai kranai. Maži apipuvę žvejų laiveliai. Ant sėdynės paliktas rudas žaislinis meškutis. Tinklų liekanos, apaugę dumbliais. Dvokas. Senukai lėtai pėdina pajūrio takeliu. Jauni vyrukai atrėmę dviračius į parko bordiūrą, šnekasi. Praza de Espania, kareivių mokykla (ko ten moko?), ilga gatvė palei ilga užutekį. Ferolo senamiestis su daugybe apleistų griūvančių namų. Estrada Alta. Namai su stikliniais balkonais, užtėkštais per visą pilkšvų namų fasadą. Niekur daugiau tokių nemačiau – mažai keliauju. Parkas, kavinė, kur geriu stiprią mažą kavą. Vakaras, kai nueinu miegoti dangų kitoj Vandens pusėj užtemdžius tamsiam riebiam debesiui...
„Ateik, Katyte, į mano sapną, pasirodyk... “ – prašau vėsioje tamsoje, apačioje, autostradoje burzgiant automobiliams, kitoje kelio pusėje, stadione skardenant atkaklių naktinių futbolininkų šūksniams. Surūkau vieną bičiulio Igio dovanotą „Panamą“ ir suvalgau skardinę konservuotų austrių... Skaniai suvalgau ir atsigulu, nepoteriavęs. Naktį pabundu – kyla vėjas ir palapinės šonai traška, kilnojasi lyg kas smarkiai plaktų. Tačiau nieko nėra, tik vėjas ir nulaužtas pernykščio builio sausuolis... Ar yra? Gal ne sausuolis barškina į palapinės sienas, o Baltoji Geroji Katė švelniai grybščioja letenėle ir mėgina ateiti pas mane?
Sapnuoju žalius amžinai žaliuojančius spygliuočius. Šnekuosi su jais, pykstamės, raminu juos, sakau, kad ieškau ne moterų, o Pano muzikos, galbūt juodos Mauritanijos nakties... Tik ne moterų.
Vėliau sapnuoju Fiodorą Fiodorovičių, palinkusį virš storų nebaigtų rašyti knygų apie nusikaltimus ir bausmes, brolius Karamazovus. Einam su juo, energingai porinu jam, kodėl nebemėgstu juodos muzikos ir laukuose šokančių bakchančių. Klausom kaži kokių dainų. Fiodoras virtęs pažįstamu iš paauglystės, bando atrinkti akordus ant gulbinės bosinės gitaros trimis banguotomis stygomis, kurios suokia gervių balsais. Stop. Diena seniai išaušusi, prabundu.
Prisimenu dar panosėje šmėkščiojantį sapną, mėginu sugaudyti kaip dūmus tirpstančias smulkmenas ir šalia matau Didelę Gerą Baltą Katę, Fiodoro pavidalu. Ji kukliai markstosi (visai kaip Fiodoras jaunystėje!) ir tiesia letenėlę pasisveikinti.
Teisybę pasakius, ir pats Fiodoras gyvenime atrodo kaip haliucinogeninės žuvies užėdęs katinas.
Ir vėl ta Didelė Ramybė ir Gerumas kaip šalia vėjo šiaušiamas Atlantas – Geroji Katė atėjo į mano sapną Fiodoro kailyje ir išgydė nuo visų ligų.
Skruostais ima riedėti didelės džiaugsmo ašaros, juokas pakyla iš pilvo gelmių – čia mano kelionė persipina su prancūzų rašytojo pasakota Ferolo legenda.
„Kažkada seniai seniai mažame žvejų kaimelyje ant vandenyno kranto pačiame tolimiausiame į pietvakarius nutolusiame žemės lopinėlyje netramdomai ėmė veisti žiurkės. Žvejai nebežinojo ką daryti, todėl nutarė pasiųsti pasiuntinius su gausiomis dovanomis į Egiptą prašyti pagalbos tenykščią kačių deivę Bastė. Ji buvo Didelė Balta Katė, ir mielai sutiko padėti žvejams. Bastė davė jiems mažų kačiukų porą, prisakė juos globoti ir šerti žuvies smulkme. Pasiuntiniai grįžo ir elgėsi kaip paliepti. Kačiukai išaugo, atsivedė dar mažylių ir greitai išgaudė kaimelyje visas buvusias žiurkes. Žvejai buvo dėkingi ir kačių neišvarė, toliau maitino smulkia žuvimi ir išskrostais didžiųjų viduriais. Katės augo, klestėjo ir atsivedė po dešimt įvairiausių spalvų katinėlių. Šie savo ruožtu po kelių metų atsivedė dar dešimt, tie – dar... Dabar kačių Ferole buvo daugiau nei žvaigždžių danguje, ir žvejai nebepagavo tiek žuvies, kad galėtų visas išmaitinti. Nebežinodami ką daryti, vėl pasiuntė pasiuntinius į Egiptą pas deivę Bastę. Ši vėl mielai priėmė pasiuntinius, išklausė jų bėdas ir pasakė nesijaudinti – ji savosiomis pasirūpins. Žvejų pasiuntiniai kuo nuolankiausiai padėkoję išvyko. Kai grįžo į savo kaimelį – žado neteko. Nebebuvo nė vienos katės, tačiau naktį danguje virš Ferolo švietė dvigubai daugiau žvaigždžių. Mat Bastė švilptelėjo ir paliepė savosioms šokti į dangų, nebevarginti ir taip sunkiai dirbančių žvejų. Šios nedvejodamos pakluso valdovės įsakymui ir viena po kitos gracingai liuoktelėjo į dangų virsdamos žvaigždėmis.
Štai kodėl dabar žvaigždžių šioje vietoje daugiau nei kitose Europos vietose, štai kodėl vaikščiodamas po kaimą jaunasis keliautojas matė tik vieną balkšvą katę ir girdėjo netylantį šunų lojimą... “
Jei netikite mano ir seno prancūzų rašytojo pasakojimu, nuvykite į Ferolą – toliausiai į pietvakarius nutolusį Ispanijos miestelį ir įsitikinsite – žvaigždžių čia tirščiau nei bet kur Europoje, o kačių nematyti.