Metro/poli/teno dulkės

Mano angelai-
Krištolo trapumo,
Nuolat dūžta jųjų sparnai.
Sielos skeveldros, atskilę, susminga
Į mano širdį, nevaikiškai tyrą.

Mano žemė-
Įkaitus lig raudonumo,
Išpurtusiom gyslom,
Suskilusia oda.
Traukia mane į savo bedugnę-
Į sąvąjį centrą, į mąnąją mirtį.

Mano dangus-
Juodais šlakais nusėtas,
Su giliom duobėm- skylėtas,
Krauju varvantis.
Krinta ant mano pečių.
Spaudžia mane į dolomito akmenį- žemę,
Trupindamas kaulus, ištekindamas kraują.

Mano jūra-
Žalia, statmenai dumbanti,
Krantais aštriais it stiklu gludintais.
Skalauja manuosius krantus,
Skandina kūną:
Perpildydama plaučius,
Lig kraujo akmenimis nuzulindama kepenis.

Mano medžiai-
Į dangų šaunantys,
Šaknim į mąnąsias akis įaugę.
Susilieja į vieną- pasaulio medį,
Perkirsdami venas,
Į trupinius suskaldydami smegenis.

Mano pasaulis-
Stereotipų persotintas,
Smaugia mane, visa galybe:
Iščiulpdamas kraują,
Nuskandindamas sielą,
Išrinkdamas kaulus,
Pakylėdamas mus abu link mirties...