antiįvykis

sraigės rageliai
įsminga į žiogo svirpesį,
virpesį mudu nusinešam,
kad vėliau jį pamirštum
tu vienas. pienas
nakties takais suteka
į atminimų landas,
galandąs laiką mėnuo
nušienauja atolus vasaros.
nutolus šypsosi meilė
skaudi ražienomis,
ienomis baltomis įrėminti
padangių drambliukai
išveža mirgėjimus vaivorykščių.
rykščių plakimasis žolėje
sukuria atgailavimų simfoniją,
kakafonija perkanda širdį
trumpais miokardais.
avys bėgioja kvailai suręstais,
deabiliškais gardais
ir girdi pašėlusį gausmą –
krinta lėktuvai žemyn visi,
žudydamiesi miršta pievose.
ievose galvažudiškai
čiulba nemylinčios širdys,
girdys lūpas lietus
ašarotais takeliais,
avys skruostus laižys,
pražys skruostikaulių gėlės.
kielės nešios dienas
mažyčiais sparneliais, -
pereik šitą pievą, karaliau,
keliais
keliais
keliais.


galvytė sako:
nubombinkim lėktuvėlį
ir bus įvykis pievoje,
bet rankytėms prasideda parkės –
mus surakins, mus surakins, mus surakins.
idiotų kompanija, nonsensų kratinys. –
pagalvoja kojytės ir nuneša visus
kuo toliau nuo tos vietos,
kur skraido lėktuvai.
antiįvykis įvyksta.