Rytmečio vėsa prikelia iš miego.
Tavo kūno šiluma, šilko pataluos.
Aš lyg drugys naktinis, mažas.
Nuo saulės spindulių, tyloje slepiuos.
Iš savo glėbio vėl tave paleidžiu.
Paleidžiu, kaip vakar šiandien, gal rytoj.
Dar jaučia pirštai švelnų tavo veidą.
Atvėso šiltas bučinys kaktoj.
Svajonės nyksta bespalvėj kasdienybėj.
Ir aš su jomis kartu nykstu.
Kaip nyksta su manim aistra ir beprotybė.
Balsai dangaus - gimdytojai eilių.
Neišeik!!! Surikti noriu.
Ant kelių pult, prašyt, maldaut.
Trumpam tiktai, tu tarpdury sustoji
Ir atsidusus ištari - nelauk...


perkunas



